Vaidinimą stebės apie 14 000 žiūrovų. Rugsėjį spektaklis bus suvaidintas ir Akropolyje. Naują spektaklio redakciją rudenį ketinama vaidinti Maskvos J.Vachtangovo teatre, kuris kitą sezoną švęs kūrybinės veiklos 95-metį. Priminsime, kad R.Tuminas šiam teatrui vadovauja nuo 2007 metų.
Apie artėjančią premjerą Graikijoje kalbamės su kompozitoriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Faustu Latėnu, einančiu ir ministro pirmininko patarėjo kultūrai pareigas.
– Artėjanti „Oidipo karaliaus“ premjera – ypatinga. Pirmą kartą kuriate muziką teatrui milžiniškoje atviroje erdvėje – kokie iššūkiai? Prisiminkime, kad 1998-aisiais Tuminas Sofoklio „Edipą karalių“ (tuometinis pavadinimas) režisavo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tada spektakliui taip pat kūrėte muziką – daug vandens nutekėjo, kaip sakoma... Kas įsiminė?
– 1998-aisiais kurtas spektaklis buvo bendras Nacionalinio ir Mažojo teatro darbas. Įsiminė šviesaus atminimo Vytauto Šapranausko kurtas Pasiuntinys, Aldonos Janušauskaitės Jokastė...
Režisierius Rimtas Tuminas ir scenografas Adomas Jacovskis jau buvo Graikijoje ir sakė, kad Epidauro amfiteatre – ypač gera akustika: jei apačioje plėši popieriaus lapą, girdisi net viršuje! Amfiteatras pastatytas iš medžiagų, kurių sudėties mokslininkai neišsiaiškino ligi šiol. Bet kol pats neįsitikinsiu – nepatikėsiu. Aišku viena, – statinys pasižymi ypatinga energetika.
Mūsų spektaklį vadinčiau lietuvių kūrybinės grupės projektu – teatrai šiuo atveju yra veikiau kaip „priemonės“. Tokia didelė lietuvių kūrybinė grupė dar nėra dirbusi Epidauro amfiteatre.
Anuomet tokie statiniai buvo statomi ne tik žmonėms, bet ir dievams. O tai, kad dalyvauti teatriniame veiksme atvykdavo 14 000 žmonių iš visos šalies, liudija didžiulę graikų trauką teatrui, kuris tuo metu reiškė „neeilines pamaldas“, bendravimą su dievais.
Ligi šiol Graikijoje spektaklius kūrė (ir kuria) Cezaris Graužinis ir Oskaras Koršunovas. Mūsų spektaklį vadinčiau lietuvių kūrybinės grupės projektu – teatrai šiuo atveju yra veikiau kaip „priemonės“. Tokia didelė lietuvių kūrybinė grupė dar nėra dirbusi Epidauro amfiteatre. Rimo Tumino dėka būsime europinio teatro užuomazgų širdyje, kur teatras ligi šiol yra šventovė. Arba kaip mes sakome – „bažnyčia“. Ir atitinkamai jame reikia elgtis.
Tikėkimės, kad viskas bus gerai ir saulė Graikijoje bus mums gailestinga. Repeticijos vyks vėlai vakare ir naktį, nes dieną – nepakeliamas karštis. Dabar svarbiausia rasti meninius sprendimus. Rimas su pagrindiniais aktoriais repetuoja Maskvoje, pasitelkęs dekoracijų atitikmenis.
Choro vaidmenį repetuoja vienas aktorius, kuris Graikijoje vadovaus savo kolegoms. Graikijoje iš pradžių savaitę repetuosime Atėnų stadione, kur erdvės santykiai panašūs kaip amfiteatre. O tikroje vaidinimo vietoje – kelias dienas. Dirbame labai mobilizuotai. Savo kūrybines užduotis jau atlikau.
Tekstas graikiškam spektakliui yra maksimaliai kupiūruotas, nes spektaklis negali trukti daugiau 2 valandų – tokios taisyklės. 14 000 žiūrovų negali laisvai ir greitai judėti nei pačiame amfiteatre, nei jo prieigose... Graikai labai jautrūs scenos etikai. Vieno „šiuolaikinio“ režisieriaus spektaklio pabaigoje artistas užsirūkė cigaretę – scenoje gal ir galima, bet amfiteatre... Graikai reagavo kaip į tos vietos išniekinimą. Viena Graikijos įžymi artistė demonstratyviai pakilo iš vietos ir nuėjo per visą amfiteatrą bei sceną...
Kūrybos laisvė – nevienareikšmė... Dabar daug tariamos laisvės ir demokratijos. Žmonės nesuvokia, kad yra tam tikros moralinės (vidinės) taisyklės, kurių laikantis ir atsiranda demokratija. Pajuokausiu: Graikijai mes dėkingi už demokratijos kilmę, todėl dabar turime ją finansiškai išlaikyti...
Kaip sako škotų rašytojo Džeimso Matju Bario sukurtas herojus Piteris Penas, gyvenime „nuotykis naujas bus, ir tiek“...
– Kaip bendraujate su režisieriumi Rimu Tuminu, – juk skiria atstumai, savi darbo ritmai?
– Kalbamės – ir su scenografu Adomu Jacovskiu, ir su režisieriumi... Viskas dedasi į bendrą sumanymo bagažą. Svarbiausia – režisieriaus sprendimas. Rimas nemėgsta, kai klasikinė dramaturgija teatre dirbtinai sušiuolaikinama. Šį kartą remiamės tokia asociacija: Niujorkas ar Čikaga 1930-aisiais metais. Edipas turėtų groti saksofonu – geltonu, „auksiniu“ – aktorius Viktoras Dobronravovas iš tiesų groja juo. Spektaklis prasidės prieš vidurnaktį... Rimui patinka didelė erdvė – jam tai kaip savotiškas naujas „mūšio laukas“.
Beje, kai ieškojau muzikos Eimunto Nekrošiaus spektakliui „Borisas Godunovas“, domėjausi Modesto Musorgskio kūryba ir atradau puikų galingą chorą iš muzikinės dramos „Edipas Atėnuose“ – maldą dievams. Pasiūliau Rimui panaudoti graikiškame spektaklyje. Gal... Su choro muzikine medžiaga dirba graikų kompozitorius. Man reikės jo darbą įjungti į bendrą muzikinį audinį. Visą sudėtingą komandos darbo „logistiką“ organizuoja Atėnų nacionalinis teatras. Patikslinsiu, kad Epidauro amfiteatre liepą ir rugpjūtį bus parodytos dar dvi premjeros: Sofoklio „Antigonė“ ir Aristofano „Lisistratė“, kurios kartu su mūsų spektakliu – didelio bendro teatrinio projekto dalys. Projektui valstybė skirią nemažą paramą.
– Gegužės 16-ąją šventėte savo gyvenimo sukaktį. Kaip praėjo diena? Kas nustebino? Ko sau palinkėjote mintyse?
– Buvo darbo diena, pirmadienis. Ryte – pasitarimas pas ministrą pirmininką. Gavau gėlių, padėkos raštą, sveikino kolegos ir draugai – skambučiais, žinutėmis elektroniniame pašte, socialiniame tinkle. Kai kas sveikino ne tik iš mandagumo, o dėl to, kad esame artimi, kad esu reikalingas...
Jubiliejai... lauki jų, o praeina – ir nieko, gyveni toliau. Kaip Michailas Žvaneckis sako, „60 metų – viskas tas pats, tik akyse daugiau išgąsčio...“
Norėčiau sau palinkėti, kad muzika, kuri liks po manęs, būtų reikalinga ir būtų atliekama. Ir kantrybės – tai, ką noriu padaryti dėl kultūros, kad būtų geriau, neretai susiduria su daugybe kliūčių ir kai kurių veikėjų abejingumu, nesupratimu, nemokšiškumu. Kultūros reikalai pas mus jau daug metų sprendžiami vangiai ir sudėtingai. Ne visada pinigai lemia – ir kompetencijos kai kam trūksta. Taigi ir sau, ir kultūros bendruomenei linkiu kantrybės. Išmokome laukti. Sulauksime. Vis tiek Kultūros politikos pagrindų įstatymą parengsime ir priimsime – jei ne kitoje, tai dar kitoje Seimo kadencijoje.
