Į klausimą, kodėl tapo šokėja, R.Pipojan atsako paprastai – jai patinka reikšti savo mintis šokiu. Šokdama ji mėgaujasi savimi ir aplinka. Taip pat mėgsta dalintis savo šokiu su publika ir džiaugiasi, kai gauna energijos iš kiekvieno žiūrovo. Scenoje jaučia stiprų ryšį tarp savęs ir publikos, dalinasi savo energija ir jos tonomis gauna mainais. Tokiomis akimirkomis ji jaučiasi esanti galinga.
2006 m. baigusi Jerevano valstybinę choreografijos mokyklą (tradicinę SSRS teritorijoje atsiradusioms šalims nacionalinę baleto mokyklą), ji kaip kviestinė šokėja dalyvaudavo Armėnijos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, pradėjo dėstyti šokį įvairiose Jerevano šokio/baleto mokyklose, ir palaipsniui ėmė domėtis šiuolaikiniu šokiu, kurti savo choreografiją.
Šiuo metu ji dėsto modernųjį šokį Jerevano valstybiniame pedagogikos universitete ir vadovauja pačios 2020 m. įkurtam Modernaus šokio skyriui Jerevano valstybinėje choreografijos mokykloje. Ir jau keletą metų aktyviai dalyvauja tarptautinės šiuolaikinio šokio bendruomenės renginiuose bei projektuose.
Birželį buvo „Laiks Dejot“ festivalyje Rygoje, po Visagino grįš į Jerevaną, kur vadovaus stojamiesiems egzaminams į aukščiau minėtą moderniojo šokio specializaciją choreografijos mokykloje. Po to per keletą dienų turės baigti montuoti 3 šokio filmus ir instaliacijos projektą, kuriamą kartu su Berlyne gyvenančiu kompozitoriumi. Tada skris į Stambulą vadovauti kūrybinei laboratorijai, iš jo – 2 mėnesiams į Šveicariją, kur Berno valstybiniame operos ir baleto teatre kurs spektaklį.
R.Pipojan sako, kad jaučiasi laiminga, galėdama keliauti kaip choreografė, ir kad nelabai kas kitas iš šios šalies choreografų iki šiol turėjo progų tai daryti. Savo laiką kūrėja teigia planuojanti metus-dvejus į priekį.
Kita vertus, savojoje šalyje ji jau senokai nerodė spektaklių – tik dėsto. Bet dirba kiekvieną dieną be savaitgalių nuo 8 ryto iki vidurnakčio. Pašnekovė teigia asmeninio gyvenimo šiuo metu neturinti, tam tiesiog nebelieka laiko. Nors čia pat suabejoja: „o gal ir nenoriu turėti asmeninio gyvenimo, kitaip būčiau radusi tam laiko? Kas ten žino...“. Jai pasisekė, kad turi labai atvirus ir išmintingus tėvus. Armėnijoje šeimos tradicijos esančios labai stiprios, bet apie tai būtų atskira ilga kalba.
Kalbėdama apie šios šalies šokio kontekstus, R.Pipojan teigia, jog SSRS įtaką armėnų šokio scenai galima matyti ir jausti iki šių dienų. Pasak jos, iš tikrųjų modernusis šokis Armėnijoje atsirado dar XX a. pradžioj, tuo pat metu, kaip ir Europoje, deja, prie Stalino buvo uždraustas, o sovietmečiu čia vystytis galėjo tik baleto menas (viskas panašiai kaip ir Lietuvoje – aut. past.). Apie šiuolaikinį šokį armėnai pagaliau laisvai išgirsti galėjo tik pastaraisiais dešimtmečiais. Šiuo metu šalyje yra keletas menininkų, kurie atlieka ir kuria šiuolaikinį šokį. O Choreografijos mokykla šiemet pagaliau pristatė savo pirmąją profesionalių šiuolaikinių šokėjų laidą.
Choreografės žodžiais, su kaimyninėmis šalimis, išskyrus Sakartvelą, jie neturį jokių šokio scenos ryšių. Ji daug metų bendradarbiauja su Sakartvelu, daugiausiai per Tamuną Gurchiani, Pietų Kaukazo šiuolaikinio šokio festivalio vadovę. Dėl karo padėties su kaimynų šokio menu ji gali susidurti tik būdama Sakartvele. Kalbėdama apie Iraną, pašnekovė teigia žinanti, kad šiuolaikinis šokis ten uždraustas. Šokti galima – bet tik sau. Ten yra moterų, norinčių tai pakeisti, bet nelabai realu ginčytis su dabartine tos šalies valdžia. Tačiau yra keletas moterų, kurios atvyksta į Armėniją šokti – jos, siekdamos geriau perprasti, kas yra šiuolaikinis šokis, lankėsi ir R.Pipojan užsiėmimuose.
Armėnė kūrėja teigia esanti laiminga, galėdama lankytis Lietuvoje ir Visagine. Ji tikisi grįžti čia ir ateityje, o šio vizito metu tikisi ne tik parodyti savo spektaklį (šiandien, 18 val., Visagino kultūros centro salėje „Draugystė“) ir surengti kūrybines pamokas (trečiadienį – penktadienį) jauniesiems miesto šokėjams, bet tikisi ir rasti laiko apsilankyti Vilniuje, MO muziejuje, Nacionalinėje galerijoje, ir t.t.
