Prieš 81 metus operos premjera įvyko taip pat Kaune, Valstybės teatre – 1937 m. vasario 15 d. – 19-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse, tad labai simboliška, kad į šią sceną ji vėl sugrįžta 100-mečio proga.
Operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija, interpretuojami nūdienos menininkų ir šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis, puikiai tinka iškilaus valstybės jubiliejaus minėjimui. Siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės – Radvilos ir Chodkevičiai – savo skirtingus religinius įsitikinimus ir turtinius interesus geba atmesti ir susivienyti vardan Tėvynės gerovės ir Laisvės, užsienio invazijos fone.
„Šiandieninė situacija labai panaši į buvusią 1600 metais: turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne religiniu, o ambicijų pagrindu. Pagrindinę operos mintį – ar reikia mums aukų, kad taptume vieningi – ko gero, išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamaisiais žodžiais – „kalbėtis turim, tartis“, – sako operos režisierius Kęstutis S.Jakštas.
Tokia tematika puikiai atliepia visus metus švenčiamo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo dvasią ir pasitarnauja gaivinant istorinę didingos Lietuvos praeities atmintį.
Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs šia tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją: jaunų žmonių meilės istoriją, įveltą į dviejų galingų XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčą. Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, tačiau to laikmečio Lietuvos politinis kontekstas puikiai jaučiamas. Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią kaip našlaitę globoja didikai Katkai (Chodkevičiai), yra pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui.
Abu jaunieji myli vienas kitą bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai. Pastariesiems nenorint išleisti Sofijos už Jonušo, Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas. Susikivirčijusiųjų šalių taikyti imasi žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu – „ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų“. Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.
Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B.Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu.
Režisierius K.S.Jakštas tikslingai libretą sutrumpino ir adaptavo naujam pastatymui. „Pradžioje tarsi užrištomis akimis bridome į drumstą vandenį. Nežinojome kaip skamba muzika, kaip ją priims solistai. Teko išgryninti begalę siužetinių linijų, suredaguoti pasenusį dramaturginį tekstą, pataisyti libretą taip, kad finalas būtų pakilus, skambėtų susitaikymo gaida. Tokios milžiniškos apimties projekto neturėjome, bet dabar drąsiai galiu pasakyti – operoje nepaprastai daug geros muzikos ir neįtikėtina, jog anuomet kompozitorius galėjo sukurti tokios apimties, orkestrinės sudėties ir tokio skambesio operą. Šiandien vargu ar atrastume kompozitorių, kuris imtųsi tokio grandiozinio darbo“, – sako K.Jakštas.
Šiandien negirdėti, kad kažkas leistų pinigus ne prabangioms atostogoms egzotinėse salose, o prasmingesniems tikslams.
O šias didžias gimines yra dėl ko prisiminti ir įamžinti meno kūriniuose. „Radvilų giminė yra palikusi ypatingą rėžį tautos istorijoje. Kaži kuri iš šiandienos didžiųjų giminių Lietuvoje paliks tokį moralinį, kultūrinį pėdsaką. Kol kas dar neturime tokių turtingų asmenybių, kurios save įamžintų statydamos bažnyčias, mokyklas ar kitus pastatus, nes tuo metu užsiimti švietėjiška veikla buvo turtingo žmogaus garbės reikalas. Šiandien negirdėti, kad kažkas leistų pinigus ne prabangioms atostogoms egzotinėse salose, o prasmingesniems tikslams. Išsilavinusi tautos dalis tikrai negyvena prabangiai, sunkiai dirba, daro mokslinius atradimus, rašo disertacijas, kažką tyrinėja, bet apie juos mes mažiausiai šnekame... Tauta turi žinoti savo herojus. Ir herojai tai ne vien tik karo herojai, herojai yra tie, kurie kūrė mūsų šalies gerovę, ateitį", – pastebi K.Jakštas.
Svarus atkuriant operą „Radvila Perkūnas“ yra ir operos dirigento Jono Janulevičiaus indėlis – jis kone atkūrė veikalo muzikinę partitūrą, nes nuo paskutinio ir vienintelio operos pastatymo prabėgus aštuoniems dešimtmečiams, išlikusios muzikinės medžiagos būklė netiko operai statyti ir repetuoti. Dirigentas J.Janulevičius, atsiklausęs leidimo statyti šį kūrinį pas operos autoriaus šeimą, džiaugėsi, kad kompozitoriaus anūkas, pianistas profesorius Jurgis Karnavičius pasitikėjo juo, teatro artistais ir tikėjo, kad senelio kūrinys dienos šviesą išvys teisingai sutvarkytas.
„Ėjau „va bank“ prisiėmęs muzikologo restauratoriaus funkciją prikelti kūrinį naujam gyvenimui. Dėl nežinojimo ne kartą buvo apėmusios abejonės, baimė, netikrumo jausmas, tačiau po grūdelį dėliojant viską į vietas, akys šviesėjo ir dabar turime brangakmenį, kurio briaunas teliko teisingai nušlifuoti, kad jis virstų deimantu“, – apie nuveiktą darbą sako J.Janulevičius.
Opera „Radvila Perkūnas“ savo siužeto aktualumu, istorinėmis peripetijomis intriguoja ne tik melomanus ar istorinės mūsų praeities puoselėtojus, todėl teatras imasi misijos ją parodyti ne tik Kaune, teatro scenoje, bet ir Lietuvos regionų architektūrinėse erdvėse, susijusiose su Radvilų palikimu – Biržuose, Kėdainiuose, Rokiškyje, Vilniuje, Valdovų rūmuose.
Scenografiją operos „Radvila Perkūnas“ spektakliui sukūrė šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius drauge su Dainiumi Liškevičiumi, kostiumus ir grimą – dailininkai Dan Zinkevič ir Kristina Valančiūtė. Scenovaizdis grindžiamas barokinės bažnytinės architektūros imitacija ir istorinių kostiumų stilizacija.
Sudėtingas chorines partitūras su kolektyvu paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, scenos judesį sumąstė choreografas Danius Bervingis. Pagrindines partijas dainuos: Raminta Vaicekauskaitė ir Gitana Pečkytė (Sofija Olelkaitė), Žygimantas Galinis, Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Raimondas Baranauskas (Jeronimas Katkus) ir kt.
