Galbūt šiek tiek drąsu taip teigti, bet naujojoje (ir paskutinėje šį sezoną) Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeroje „Metamorfozė“ – apimamos visos ar bent didžioji dalis šių interpretacijų ir pateikiamos akistaton su žiūrovu. Šiam spektakliui į Lietuvą atvykęs vienu garsiausių Europos režisierių tituluojamas Oliveris Frljićius dažnai būna kontroversiškas. Savaime kontroversijos norisi tikėtis ir iš „Metamorfozės“, tačiau tai tampa didžiausiais režisieriaus spąstais: spektaklis taip suręstas, jog dėl to, jei jame kažkas nepatiko, kaltas lieka pats žiūrovas.
F.Kafkos kūrinys „Metamorfozė“ pirmą kartą išspausdintas dar 1915 metais, tačiau absoliutus jo išnarpliojimas tiek anksčiau, tiek dabar tėra iliuzija. Visas makabriškas novelės siužetas gali būti nusakytas vos vienu sakiniu – Gregoras Zamza vieną dieną virsta baisingu vabalu ir nebepritampa nei savo šeimoje, nei visuomenėje, tačiau tai nėra ir niekada nebuvo kūrinio esmė. Be to, nors novelės apimtis vos 70 puslapių, joje sutelpa daug niuansų bei subtilių užuominų. Pavyzdžiui, viena pamatinių „Metamorfozės“ minčių, kurią savo pastatyme gvildena ir O.Frljićius, yra užkoduota paties Gregoro Zamzos pamąstymuose apie savo pardavėjo darbą: „laikini ir nuolat besikeičiantys žmonių santykiai, kurie niekada nebūna nuoširdūs“. Galų gale Gregoro gyvenimas bei tai, kad jis turi tarpti tarp nemylinčių žmonių gali būti apskritai nagrinėjama kaip nelaimingumo anatomija. Tuo metu galbūt tikroji metamorfozė yra ne Gregoro virtimas vabalu bei susitaikymas su tuo, o jo sesers Grėtės virsmas, nuosekliai vykęs fone? Tiek šiuos klausimus, tiek papildomus personažus (ir ne vien iš F.Kafkos „Metamorfozės“) O.Frljićius sumaniai sumeta į vieną katilą bei pasinaudoja tuo savo režisūrinės vizijos išskleidimui.
Pradėti analizuoti patį spektaklį šį kartą neišvengiamai norisi nuo aktorių ansamblio. „Metamorfozėje“ veikia 10 aktorių ir, galima sakyti, aktorinis šuo Mira, nes savo scenose netikėta veikėja labai sumaniai reaguoja ne tik į aplinką, bet net į sakomą ar girdimą tekstą.
Vienas stipriausių – ir netikėčiausių – spektaklio bruožų yra tai, kad visi 10 aktorių spektaklio metu nuolat būna scenoje bei veikia kaip vienas nedalomas organizmas. Išimtis tik pati spektaklio pradžia ir Aistės Zabotkaitės įvadas, kurį ir galima laikyti ryškiausia tiek O.Frljićiaus, tiek pačios A.Zabotkaitės kontroversija. Po jos visas aktorių ansamblis tampa stebėtinai vientisas, didžiumoje scenų visi juda ar veikia vienu tolygiu ritmu. Toks suvienodėjimas pirmiausiai naudingas kūrinio nuotaikos atskleidimui, nes suvienodėjusi žmonių masė tampa nepakanti ar nesupratinga kitokiam (ir tai juntamai veikia žiūrovą). Kita vertus, didelė dalis scenų yra ne tik išradingos savo režisūra, bet ir aktyvios, talpinančios daug greitų, tikslių aktorių sąveikų tarpusavyje, bet niekur nepasimato klaidų ar netikslumų. Būtina išskirti, kad „Metamorfozės“ aktorių sudėtyje, jų atliekamose scenose – labai daug švaros. Nesvarbu, ar atliekama fizinė scena ar daugiau vaidybinė – susiklausymas, tarpusavio tikslumas ir nugludintas ritmas yra didelė šio spektaklio vertybė. Tokio aktorių tarpusavio buvimo scenoje, ypatingai kai vienu metu veikia 10 skirtingų asmenybių, nepavyksta pamatyti kasdien.
Nepaisant to, kad „Metamorfozėje“ stipriai išreikštas kolektyvinis veiksmas, režisierius jame išskleidžia ir labai individualizuotus pavienius aktorinius momentus. Tuo pačiu O.Frljićius visai trupei sumaniai paskirsto viso spektaklio emocinį krūvį, kurį vaidinantys pasidalina kaip komanda. Pavyzdžiui, vienas jautriausių Gregoro Zamzos scenų įkūnija Gediminas Rimeika. Sukrečia, įsimena jo vaidyba kūnu, veidu, kuriais jis tarsi išsako tai, kas jau neibeišsakoma – daugybė klausimų ir pasiteisinimų, kurie nebeverbalizuojami būnant vabalu. Subtiliai, autentiškai nuskamba G.Rimeikos monologas tėvui. Jame sutelpa ir paties Franzo Kafkos, ir asmeninis santykis.
Itin stipri scena, kurios metu Gregorą Zamzą įkūnija Rasa Samuolytė, o kiti aktoriai įprasmina skirtingus personažus iš kitų F.Kafkos kūrinių. Santykio intensyvumas ir R.Samuolytės gebėjimas derinti tolygiai kylančią įtampą scenoje su savo įtaigumu spektaklyje išnaudotas labai taikliai. R.Samuolytės personažas šioje scenoje įprasmina daug pagrindinio herojaus emocijų ir siekių, o stipriausiai išreiškia pagrindinį – norą išlikti žmogumi bei aiškų savo prigimties pulso pojūtį.
To reikalaujančiose scenose labai ryškiai veikia Kęstutis Cicėnas, vienas netikėčiausių ir Mariaus Repšio vaidmenų, kuris savo individualizuotose scenose niekada nekalba, bet jo vaidyba pagauna žvilgsnį netikėtais niuansais, išraiškomis. Šitaip galima išskirti kiekvieną aktorę ar aktorių iš sudėties, nes režisierius atrado scenų išryškinti kiekvieną, tačiau tuo pat metu neišeiti iš bendro, nuolat gyvo ir veikiančio aktorių organizmo.
Sukurti bendrą atmosferą, tinkančią „Metamorfozei“, stipriai padeda ir kitos spektaklio sudėtinės dalys. Scenografas ir vaizdo projekcijų autorius Igor Pauška pateikia visiškai apnuogintą salės vaizdą, kuriame dėmesys krinta į pavienes dekoracijas, pavyzdžiui, keturias įstiklintas kolonas. Jų daugiafunkcis panaudojimas dažnai leidžia išplėsti spektaklio erdvę, skirtingose scenose tos pačios kolonos suprantamos kaip skirtingi sprendimai. Scenografiją ir bendrą atmosferą puikiai papildo Mortos Nakaitės kurti kostiumai – nors spalviškai tapatūs, visi aktoriai per savo kostiumus atskleisti skirtingai. Vaidinantys, net kai susilieja į masę, turi bent po vieną ryškią, išskirtinę detalę, kurį įprasmina ir vaidinantį žmogų, ir atskirus personažus, kai to reikalauja scenos. Dėmesį neabejotinai patraukia tai, kad M. Nakaitė sugebėjo perteikti apgaulingą „visi vienodi, bet skirtingi“ jausmą, užkoduotą aktorių kostiumuose. Galiausiai, šviesos dailininkas Dainius Urbonis užtikrino, kad atmosferą pilnai įprasmintų apšvietimas, kuriuo sumaniai atskiriamos skirtingų krūvių scenos – nuo šiltos oranžinės spalvos iki blausios, blyškios baltos. Spektakliui parinktas garso takelis taip pat labai artimas F.Kafkos kūrybai, jo poveikis žiūrovui tyčia sukelia melancholijos ir atskirties jausmą. Ypatingai viską įprasmina paskutinis muzikinis kūrinys, kurį aktoriai atlieka gyvai skirtingais muzikos instrumentais.
Žvelgiant bendrai, spektaklio režisierius O.Frljićius labai apšarvojo savo „Metamarfozės“ interpretaciją, todėl klibančioje kėdėje atsiduria pats žiūrovas. Turbūt neatsiras tokios originalaus kūrinio interpretacijos, kurios pats O.Frljićius nebūtų perkošęs per save ir didesne ar mažesne forma nepatalpinęs į spektaklį. Čia pašiepiami net per daug uolūs F.Kafkos kūrybos skaitytojai, kurie gaudo kiekvieną žodį, prasmę ar sąsają. Paminimi ir tie, kurie apskritai nesupranta šio rašytojo kūrybos ir klausinėja kitų. Taip pat režisierius pats suveda tiek jautrias, tiek mažiau akivaizdžias paraleles tarp „Metamorfozės“ ir kitų F.Kafkos kūrinių. Dalį temų režisierius išriša, o dalį sąmoningai palieka atviras interpretacijoms bei žiūrovų išvadoms. Vienoje scenoje net tiesiai šviesiai linkima visiems „laimingo atominio karo“.
Šis pastatymas tikrai gausus nuorodų, apnuogintų visuomenės stigmų ir šiuolaikinių problemų, o metamorfozė tampa kaip išeitis bei prakeiksmas. Akivaizdu, kad O.Frljićius geba ne tik aktualizuoti senesnius kūrinius, bet ir tinkamai juos įkrauti, įelektrinti šiandienos žiūrovams. Atitinkamai, visa atsakomybė po spektaklio ir perkeliama žiūrovui. Todėl jei pažiūrėjus spektaklį nueinama lengviausiu keliu ir tiesmukai apibendrinama – „niekalas, nes aš nieko nesupratau“, tuomet spektaklis apie mus pasako net daugiau nei galėjome tikėtis. Svarbu tai, kad savo spektaklyje režisierius – ir visi iki vieno aktoriai – geba būti ne tik ironiški, bet ir pažeidžiami, skaudūs, nebijo ne tik parodyti visuomenės skaudulių, bet ir juos perlieti per save, užakcentuoti tiek vaidyba, tiek tylos pauzėmis ar judesiu. F.Kafkos „Metamorfozėje“, ją skaitant, gali pasimatyti daug tamsos, liūdesio, neišvengiamybės jausmo. Režisierius tai užfiksuoja ir perteikia, bet tarp eilučių yra vietos daugiau nei vienai interpretacijai, todėl iš šio kūrinio – tiek rašytinio, tiek pateikto spektaklio pavidalu – galime ir turime pasiimti tiek, kiek patys esame pajėgus išsinešti.
