Spektaklio idėjos autorė ir pagrindinio vaidmens kūrėja Jolanta Dapkūnaitė seniai siekė sukurti spektaklį apie bajoriškos kilmės lietuvių rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, kurios gyvenimas kupinas įdomių faktų, tačiau ne visi žinomi plačiajai visuomenei.
„Žemaitės idėja atėjo į galvą važiuojant su bičiule Daina žydinčiu grikių lauku į Paliesiaus dvaro koncertą, – pasakoja aktorė Jolanta Dapkūnaitė, – mane tiesiog perskrodė – koks puikus personažas kinui! Visgi šią idėją pasiūliau teatrui – juolab, kad buvo ieškoma lietuviškų projektų Lietuvos 100-mečio proga. Gilinantis į Žemaitės biografiją, dar kartą įsitikini, kaip tiesmukai vertiname žmogų, kūrėją, jo kelius ir klystkelius. Pastatome paminklą ir pilame purviną vandenį, kad nėra „doras ir teisingas“ mūsų pačių atspindys. Šis spektaklis – apie mano amžiaus moterį, besivaduojančią iš savo vidinės nebrandos, ieškančią išsipildymo ir prasmės“.
Rašyti pjesę naujam spektakliui buvo pakviestas dramaturgas, nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Sigitas Parulskis. Scenografiją „Julijai“ kuria taip pat nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius, o spektaklio režisieriumi po ilgų paieškų tapo Kirilas Glušajevas.
Kaip šiuolaikiniam žiūrovui pristatyti įvairiapusę ir iki šiol gana siaurai suprastą rašytojos Žemaitės asmenybę? Toks buvo pagrindinis naujo spektaklio kūrėjų galvosūkis. Teatro užsakymu parašytoje pjesėje Sigitas Parulskis aktorę Dorą, gyvenančią dabartiniais laikais. Dora gauna pasiūlymą vaidinti jauno režisieriaus spektaklyje. Šįkart jai reikia suvaidinti rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, plačiau žinomą kaip Žemaitę. Tai jos taip ilgai lauktas šansas, Dora pasiilgusi teatro, tačiau ar jos svajonė išsipildys, dar neaišku. Dora blaškosi tarp pareigingos komisaro žmonos vaidmens gyvenime ir naujo vaidmens teatre. Kurdama istorinės asmenybės portretą (Žemaitę iš šių laikų perspektyvos galėtume laikyti tikra dvidešimto amžiaus pradžios moderniste) Dora randa atsakymus ir į savo asmeninius klausimus. Julija padeda Dorai permąstyti meilės, karjeros, asmeninių santykių, laisvės ir emancipacijos temas.
„Kurdami šį spektaklį vadovaujamės principu „Kuo toliau – tuo arčiau“. Nenorime rekonstruoti Žemaitės gyvenimo, surengti žiūrovams paskaitos ar pakviesti juos į žemaitišką gryčią. Žemaitės asmenybė atsiskleidžia per mažus fragmentus, per tai, ką kurdama vaidmenį apie ją sužino Dora. Juk ne dažnas iš mūsų žinojome, kad Žemaitė buvo įsimylėjusi jaunesnį vyrą, keletą metų (1916–1921) keliavo po Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kolonijas, sakė uždegančias kalbas, su advokatu Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra rinko aukas nukentėjusiems nuo karo (surinko per 30 tūkst. dolerių). Taip pat nedaugelis žino, kad jos pamėgta valstietiška skarelė buvo tarsi protesto ženklas, „egzotika“ tarp šilkais pasidabinusių ponių“, – sako spektaklio režisierius Kirilas Glušajevas.
Spektaklyje, kaip minėta, pagrindinę heroję aktorę Dorą vaidina Jolanta Dapkūnaitė, jos vyrą policijos komisarą Gediminą, nusprendusį kandidatuoti į prezidentus, įkūnija Salvijus Trepulis. Naujo spektaklio, kuriame Dora gauna vaidmenį režisierių Arną vaidina Kęstutis Cicėnas, Doros sūnų, gyvenantį užsienyje – Deividas Batavičius, o Doros draugę Moniką – Airida Gintautaitė. Spektaklyje greta siužeto apie Dorą įpinami įvykiai iš Žemaitės gyvenimo, tad aktoriai vaidina ir to laikmečio personažus: Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę – Bitę, Povilą Višinskį, žandarą ir kitus.
„Julijos“ kompozitorius – Linas Rimša, spektakliui kostiumus kuria Dovilė Gudačiauskaitė, šviesas – Vilius Vilutis, vaizdo projekcijas – Aneta Bublytė.
Šiuo spektakliu Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsią premjerų pristatymo regionuose tradiciją. LNDT premjeros jau įvyko Visagine, Šalčininkuose ir Anykščiuose, o šįkart į kūrybinį procesą bus įtraukta Trakų bendruomenė. Neseniai Lietuvos kultūros sostine tapusiame mieste Lietuvos nacionalinis dramos teatras planuoja ne tik „Julijos“, bet ir rudenį numatomo naujo Jono Vaitkaus spektaklio pristatymą. Kaip ir visais ankstesniais atvejais, Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu keliauti po Lietuvą kviečia ir Vilniaus žiūrovus.
LNDT siekia aktyviai prisidėti prie regionų kultūrinio gyvenimo bei parodyti, kad mažuose miestuose taip pat gali būti pristatomi naujausias tendencijas atliepiantys scenos darbai. Žiūrovams, pasak teatro atstovų, tai puiki proga ne tik pirmiesiems pamatyti premjerą, bet ir pažinti neatrastas vietoves, tuo labiau, kad Trakai – visai netoli.
