Daugiau nei prieš metus rusų aviacijos subombarduoto Mariupolio dramos teatro vaizdai apskriejo visą pasaulį ir patvirtino, kad Rusijos pradėtas plataus masto karas – tai sąmoningas siekis naikinti ukrainiečių tautą, negailint net ir vaikų, ir nuo žemės paviršiaus nušluoti visą ukrainiečių kultūrą, paveldą bei istoriją.
Tačiau Andrijaus Maciako teigimu, ukrainiečių atsakas į tai buvo ir iki šiol išlieka ryžtingas, o kultūra čia vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį primenant, dėl ko kovojama ir kas pastatyta ant kortos.
-
Aktų pozuotoja dirbanti Aina: sužinoję, kad pozuoju nuoga, žmonės stebisi, jog tai – etatinis darbas
-
Šviesuoliui iš Dzūkijos, gamtininkui Henrikui Gudavičiui – 80: „Kasdien dirbdamas savo žemės plotelį čia atrandu visą pasaulį“
-
Lietuvių komanda – jau Venecijoje: pristatys išskirtinę vaikų žaidimų aikštelę
Šiais metais teatras mini žymios ukrainiečių aktorės Marijos Zankoveckos vardo jam suteikimo šimtmetį. Vis dėlto, vadovo teigimu, dabar netinkama proga švęsti.
„Atšvęsime, kai drauge su jumis laimėsime karą, o dabar tiesiog dirbame tai, kas yra būtina šiandien“, – sako A.Maciakas, palaikantis glaudžius ryšius su Lietuvos nacionalinio dramos teatro kolektyvu bei pilietine iniciatyva „Stiprūs kartu“.
Aktoriai savanoriai, teatro salėje – lovos pabėgėliams
2022 metų vasario 24-ąją prasidėjus Rusijos invazijai, daugelis šalies teatrų virto didžiuliais savanorių centrais, kuriuose buvo teikiama nuolatinė pagalba nukentėjusiems nuo karo veiksmų, renkamos ir paskirstomos būtiniausios priemonės bei maistas, taip pat suteikiama pastogė ir apsauga nuo aviacijos smūgių.
Iš rytinės Ukrainos dalies plūstelėjus pabėgėlių nuo karo bangai, Lvivas tapo itin svarbiu strateginiu tašku, kuriame telkėsi gausybė žmonių, norinčių pasiekti Vakarus, tuo tarpu iš ten keliavo įvairi humanitarinė pagalba. Tad pirmus kelis karo mėnesius Lvivo teatro kolektyvas vaidybą bei muziką iškeitė į maisto paketus, o teatro salėje vietoj kėdžių buvo pastatytos lovos.
Pirmus karo mėnesius Lvivo teatro kolektyvas vaidybą bei muziką iškeitė į maisto paketus, o teatro salėje vietoj kėdžių buvo pastatytos lovos.
„Tomis dienomis didžioji mūsų teatro kolektyvo dalis kaip įmanydami prisidėjo prie humanitarinės pagalbos teikimo ir vežiojimo. Kiekvienas darė tai, ką galėjo, mat pirmosiomis savaitėmis savanorystė buvo stichiška ir mažai koordinuojama iš viršaus: žmonės ėmėsi savo iniciatyvos prisidėti prie pagalbos teikimo kitiems bendrapiliečiams ir šalyje gyvenusiems užsieniečiams“, – pasakojo Lvivo teatro vadovas, pripažinęs, kad kamerinėje teatro salėje buvo priglaudę Ukrainoje gyvenusių kazachų šeimas, kurios pakeliui į Lenkiją trumpam apsistodavo šiame mieste.
Anot A.Maciako, maždaug per pusantro mėnesio nuo karo pradžios šalyje atsirado profesionalūs pagalbos centrai, todėl aktoriai ir kiti teatro darbuotojai turėjo galimybę pamažu sugrįžti prie pagrindinės savo veiklos ir vėl imtis vaidybos bei muzikos meno.
Tiesa, tuo metu teatro vadovybė susidūrė su nemenku iššūkiu – kuo pakeisti įvairiuose spektakliuose svarbius vaidmenis atlikusius, tačiau mobilizuotus bei savanoriais į šalies gynybą išėjusius maždaug 10 aktorių.
Keletas ankstesnių spektaklių, bent jau laikinai, buvo „užšaldyti“ laukiant teatro darbuotojų sugrįžimo iš karo.
Būtent tai nulėmė, kad keletas ankstesnių spektaklių, bent jau laikinai, buvo „užšaldyti“ laukiant teatro darbuotojų sugrįžimo iš karo. Lygiagrečiai į teatrą buvo priimti jauni aktoriai, tik baigę aktorystės studijas Lvivo kultūros fakultete bei Kyjivo teatro akademijoje.
Ilgainiui teatras ne tik atgaivino beveik visą iki aktyvių karo veiksmų buvusį repertuarą, tačiau ir ėmė kurti naujus spektaklius. Anot A.Maciako, kūrybinis intensyvumas bei poreikis buvo toks didžiulis, kad per karo metus įvyko net septynios premjeros, o šių metų planuose – dar penki pastatymai.
„Teatras reikalingas ne tik žiūrovams, bet ir patiems teatralams, kurie suinteresuoti daugiau dirbti ir kurti vis kažką naujo: būdami teatre, tarp savų žmonių, jie jaučiasi saugesni. Kūryba padeda lengviau ištverti už scenos vykstančią tragediją, pažymėtą netekčių ir skausmo. Juk mūsų teatro darbuotojai taip pat turi artimųjų, kariaujančių fronte ir jame žuvusių“, – pasakojo Lvivo teatro vadovas.
Teatras – tai terapija
Paklaustas, kokia yra teatro misija karo metu, A.Maciakas pabrėžė, kad teatras dirba išvien su gydytojais, psichologais ir dvasininkais, padėdamas žmonėms išgyventi šią karo tikrovę.
Ne mūsų jėgoms pakeisti karo eigą, tačiau mes galime tapti bent trumpa užuovėja, dvasios atgaiva kiekvienam žmogui.
„Teatras – tai terapija. Žmonės čia ateina pailsėti nuo kasdienių žinių apie šalyje vykstančią tragediją. Ne mūsų jėgoms pakeisti karo eigą, tačiau mes galime tapti bent trumpa užuovėja, dvasios atgaiva kiekvienam žmogui. Tokia šiandien yra mūsų misija ir pagrindinė užduotis“, – kalbėjo Lvivo teatro vadovas.
Jo teigimu, būtent tai nulėmė ir teatro repertuarą, kuriame šiuo metu dominuoja lengvesnio žanro draminiai bei muzikiniai kūriniai. Tarp jų – ir komedijos.
Anot teatro vadovo, šiuo metu bene didžiausio populiarumo sulaukia muzikinis spektaklis „Lvivo tango", kuriame pasakojama istorija apie praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje mieste įsikūrusį džiazo kolektyvą, formavusį to meto šiuolaikinės ukrainiečių muzikos sampratą.
Šiandien Lvivo teatras dirba visu tempu: spektakliai rodomi penkias dienas per savaitę.
„Spektaklyje yra visko: ir muzikos, ir meilės, ir išsiskyrimo, ir artėjančio karo grėsmės, o vaidinimas sukelia ir juoką, ir ašaras, užburdamas savo muzikalumu bei plastika. Būtent tai žmonėms padeda persikelti į kitą laiką, kuriame nėra karo“, – pasakojo teatro vadovas.
Šiandien Lvivo teatras dirba visu tempu: spektakliai Didžiojoje salėje, talpinančioje 800 žiūrovų, bei Kamerinėje salėje, kurioje vaidinimą gali stebėti iki 70 lankytojų, rodomi penkias dienas per savaitę ir įprastai, teatro vadovo teigimu, tuščių vietų nebūna.
Anot jo, teatro kainos politika yra labai principinga siekiant sudaryti sąlygas teatre apsilankyti kiekvienam žiūrovui.
„Suprantama, kad socialinė situacija nėra labai paprasta, todėl bilietų kaina šiandien yra labai svarbus aspektas. Mūsų mieste daug pabėgėlių iš rytinės šalies dalies – žmonių, kurie neteko visko. Dėl infliacijos ir augančių kainų, dalis žmonių tiesiog neturi pinigų ir negalėtų sau leisti apsilankyti teatre. Štai kodėl mūsų teatre vidutinė bilieto kaina yra apie 10 eurų”, – teigė teatro vadovas, kartu pabrėždamas, kad nepasiturintys, socialiai remtini, taip pat kariai, besigydantys Lvivo ligonėse, į spektaklius visada įleidžiami nemokamai.
Teatre vidutinė bilieto kaina yra apie 10 eurų.
Paklaustas, kaip teatras išsilaiko karo sąlygomis, A.Maciakas pažymėjo, kad iš valstybės gauna dotacijas, kurios padengia darbuotojų atlyginimus bei dalį šildymo. Tuo tarpu išlaidos už elektrą bei vandenį, taip pat naujų spektaklių dekoracijas padengiamos iš lėšų, surinktų už parduotus bilietus, bei teatro salės nuomą įvairiems renginiams.
Teatro vadovo teigimu, jau ir Lvive visi yra pripratę prie oro pavojaus sirenų, todėl joms užkaukus spektaklio metu pasirodymas yra sustabdomas ir visa publika bei teatro darbuotojai eina į slėptuvę.
Pastarąjį mėnesį Lvivo apylinkėse oro pavojaus sirenos tapo gerokai retesnės, todėl teatro gyvenimas su kiekviena pavasario diena vis labiau bunda.
„Jei sirena trunka apie valandą, tuomet visi grįžta į salę ir spektaklis tęsiamas nuo tos vietos, kur buvo nutrauktas. Na, o jei oro pavojus užtrunka ilgiau, spektaklis yra perkeliamas ir visi žiūrovai turi galimybę su tais pačiais bilietais jį pamatyti nuo pradžių iki galo kitą, ramesnę dieną “, – pasakojo teatro vadovas pažymėdamas, kad toks pats saugumo reikalavimas galioja ir repeticijų metu.
Tiesa, jis pasidžiaugė, kad bent jau pastarąjį mėnesį Lvivo apylinkėse oro pavojaus sirenos tapo gerokai retesnės, todėl teatro gyvenimas su kiekviena pavasario diena vis labiau bunda.
