Lietuvos žiūrovams, pasak M.Ivaškevičiaus, bus parodyti geriausi programos spektakliai, kurie yra itin mėgstami žiūrovų Estijoje. Bus galimybė pamatyti estus sužavėjusią komediją „Du garažai“, rež. E.Seņkovs, vieno garsiausių pogrindinių Baltarusijos teatrų sukurtą spektaklį apie 2020 m. protestus Minske „Error 403“, rež. N.Halezin, ir Kaune užaugusio nusikaltėlio Deimanto Bugavičiaus istoriją, kurią užrašė jo pusseserė iš Latvijos, o režisavo Valters Sīlis „Aš turėjau pusbrolį“.
– Papasakokite, kaip atsitiko, kad tapote estų teatro „Vaba Lava“ meno vadovu?
– Su „Vaba Lava“ atstovais bendravome ir anksčiau, bet šį pasiūlymą gavau labai įdomiomis aplinkybėmis. Norilske vyko pjesių apie deportaciją, apie tremtį skaitymai, kur buvau pakviestas su pjese „Malыš“. Ten atvyko ir didelė estų delegacija kartu su jų ambasadoriumi pagerbti žuvusių estų tremtinių. Visi išėję į lauką rūkėme, kalbėjome, jie pasiūlė būti „Vaba Lava“ meno vadovu. Lauke buvo minus 25 laipsniai, greitai sutikau, nes buvo labai šalta. O šiaip jau šis teatras remiasi tokiu principu – meninę programą kas dvejus metus sudaro vis kitas kūrėjas iš užsienio. Aš dirbau 2019–2021 metais.
– Kaip formavote programą? Kokią viziją turėjote?
– Jie man davė absoliučią laisvę. Vienintelis išsakytas noras, kad pasinaudojęs visais savo kontaktais kviesčiau dalyvauti geriausius jaunus Lietuvos, Latvijos teatro kūrėjus, taip pat ir Rusijos, nes mano programos pradžioje jie ketino atidaryti naują „Vaba Lava“ filialą Narvoje, mieste, kur po Antrojo pasaulinio karo nebuvo atidarytas joks teatras, nors tai yra trečias pagal dydį Estijos miestas. Tai buvo ne tik meninė, bet ir politinė intencija – per meną ir kultūrą parodyti Narvoje gyvenantiems rusakalbiams, kad jie yra reikalingi Estijai. O šalia šių dalykų, mano paties idėja buvo teatro kalba apmąstyti mūsų visų, posovietinių žmonių, laisvės trisdešimtmetį, mūsų būsenas. Ta programa vadinosi „Lūžio žmonės“. Ja siekiau apžvelgti kelią nuo maždaug 1989 iki 2019 metų. Kas mes: posovietiniai žmonės, ar jau vakariečiai, o gal esame kažkur pakeliui, tranzitiniai individai?
Jie man davė absoliučią laisvę.
Režisieriai, kuriems siūliau kurti spektaklius, labai entuziastingai atsiliepė apie šią temą, o estai pradžioje žiūrėjo skeptiškai, galvojo, kad vargu ar tokie politiniai, socialiniai spektakliai Estijos žiūrovams bus įdomūs ir patrauklūs. Rezultatas buvo visiškai priešingas. „Vaba Lava“ sako, kad tai buvo du jų geriausi sezonai. Už juos, beje, gavau Estijos teatro apdovanojimą „Teodoro akis“ (kaip mūsų „Auksiniai scenos kryžiai“).
Tokia buvo pradžia. Po to atsirinkau režisierius. Iš Lietuvos atvyko Kamilė Gudmonaitė, kurios spektaklį „Ledynai“ iš šios programos jau matė Lietuvos žiūrovai „Sirenų“ festivalyje. Iš viso per du sezonus parodytos devynios premjeros. Prie kūrėjų dar prijungiau baltarusius, norėjosi, kad jie irgi dalyvautų. Pakviečiau šiuo metu tikriausiai garsiausią pasaulyje baltarusių trupę – Laisvąjį Baltarusijos teatrą, kurio vadovai jau daug metų reziduoja Londone. Išėjo labai įdomi programa. Į Lietuvą vežame tikrai kruopščiai atrinktus spektaklius. Manau, kad šie trys spektakliai ir galbūt dar du, įskaitant Kamilės Gudmonaitės „Ledynus“, yra geriausi iš to, ką pavyko padaryt.
Kas mes: posovietiniai žmonės, ar jau vakariečiai, o gal esame kažkur pakeliui, tranzitiniai individai?
– Kokiais kriterijais vadovaudamasis atsirinkote kūrėjus? Minėtoje, kad „Vaba Lava“ norėjo jaunų režisierių?
– Nebuvo amžiaus kriterijaus, bet „Vaba Lava“ visgi yra privatus teatras ir jų galimybių nepalyginsi su mūsų nacionaliniu teatru, kuris gali kviesti pačias ryškiausias žvaigždes. Todėl galvojome realiai, ką galime kviesti. Bet tie jauni režisieriai irgi labai stiprūs vardai. Už režisierius Elmārsą Seņkovą ir Valterį Sīlį šiandien Latvijoje tikriausiai garsesnis tik Alvis Hermanis. Jie tikrai yra Latvijos ateitis ir puikiai žinomi Lietuvoje – Seņkovs gavęs vieną „Auksinį scenos kryžių“, dabar pretenduoja į antrą. Valteris Sīlis irgi ir Vilniuje, ir Kaune statęs spektaklius. Kamilė Gudmonaitė taip pat, manau, kad viena iš kylančių Lietuvos teatro žvaigždžių.
– Papasakokite daugiau apie spektaklį „Aš turėjau pusbrolį“. Tai istorija apie Kaune užaugusį kriminalinio pasaulio atstovą Deimantą Bugavičių, kuris jaunas buvo nušautas estų smogikų. Kaip atradote šią pjesę?
– Pjesė parašyta specialiai „Vaba Lava“ teatrui. Kai pradėjau kalbėtis su Valteriu Sīliu, jis apipylė mane idėjomis. Iš jų įdomiausias man pasirodė latvių dramaturgės Rasos Bugavičiūtės, turinčios lietuviškų šaknų, noras parašyti asmeninę šeimos istoriją, kurios viena pusė yra labai gerai žinoma Lietuvai. Man tai atrodė įdomu, nes per tą laisvės trisdešimtmetį vyko ne tik politiniai procesai, bet vešėjo ir gangsterinis gyvenimas.
Dalyvavau premjeroje, kuri vyko Rakvere festivalyje Estijoje, tada dar nesuprasdamas nė žodžio su didžiuliu malonumu pažiūrėjau spektaklį, nes jis labai stilingai padarytas. Jame vaidina dvi Estijos kino žvaigždės, puikiai žinomos visiems estams. Man spektaklis labai patiko.
Po to kai pjesę išvertė į lietuvių kalbą ir įvyko jos skaitymas „Versmės“ festivalyje, jau galėjau lyginti estišką spektaklį ir lietuvišką tekstą. O dabar patirsiu trečią malonumą žiūrėdamas viską kartu. Valters Sīlis kažkada man labai patiko dėl spektaklio „Legionieriai“, kuris buvo atvežtas į Lietuvą. Po to jį stebėjau – mačiau ir nesėkmes, ir sėkmes. Manau, kad spektaklis „Aš turėjau pusbrolį“ yra viena iš didžiausių jo sėkmių.
– O kuo lietuvius turėtų sudominti komiškas spektaklis „Du garažai“?
– Šio spektaklio režisierius Elmārs prisipažino, kad turi idėją pastatyti spektaklį apie mūsų tėvus, kurie iki Nepriklausomybės atgavimo buvo autoritetai, šeimos galvos, auksarankiai, puikiai besiorientuojantys sovietinėse aplinkybėse. Bet staiga pasaulis pasikeitė 180 laipsnių, jie buvo tarsi išmesti iš savo statuso. Prasidėjo naujos technologijos, naujos paslaugos, nauja tvarka. Elmārs norėjo pastatyti spektaklį apie tai, kaip tie vyrai „susimažina“ ir sulenda į savo garažus, kurie tampa jų bažnyčia, užuovėja. Jie eina ten susitikti su kitais vyrais, gyvena šiek tiek lūzerišką gyvenimą. Dabar šis spektaklis Estijoje yra absoliutus topas, jis labai labai juokingas. Neseniai buvo rodytas Varšuvos TR Warshawa teatre, kuriam vadovauja Grzegorzas Jarzyna, ir iš kelių lenkų kritikų girdėjau, kad nieko šviežesnio teatre jie nėra matę per pastaruosius keletą metų.
Kai išėjo premjera pernai vasarį, aš jo pažiūrėti negalėjau, nes pas mus buvo griežtas karantinas, o štai Estijoje teatrai veikė ir pristatinėjo premjeras, todėl bus įdomu pažiūrėti ir man, ypač su lietuvišku vertimu.
– Spektaklį „Error 403“ kuria labai įdomus nepriklausomas baltarusių teatras Londone. Ben Brantley, buvęs „The New York Times“ vyriausiasis teatro kritikas, šį teatrą pavadino labiausiai matomu ir pripažintu pogrindiniu teatru pasaulyje. Kaip atradote šiuos kūrėjus, kuo jie Jums patiko?
– Žinojau tą teatrą gana seniai, atsimenu dar Niujorke kokiais 2010 ar 2011 metais, kai buvo mano pjesės „Artimas miestas“ skaitymas viename iš Niujorko teatrų, pamačiau, kad jame planuojamos didžiulės Baltarusijos Laisvojo teatro gastrolės. Pradėjau klausinėt, koks čia teatras, amerikiečiai paaiškino, kad tai vienintelis Baltarusijos teatras, kuris važinėja po visą pasaulį ir oponuoja esamai valdžiai. Na, ne tik oponuoja, bet ir kuria stiprius spektaklius.
Kai atsisakė viena lietuvių trupė, pagalvojau, kad likimas – galiu pakviest baltarusius. Nuskridau į Londoną, susitikome su Halezinu. Jie jau keletą metų su žmona Natalija nuotoliniu būdu kūrė spektaklius su trupe, esančia Minske. Tada net tikriausiai nebuvo jokių zoomų. Taip jie dirbo iki praeitų metų gegužės, bet tada jų teatras pajuto, kad kyla represijų banga, tad pervažiavo iš pradžių į Ukrainą, po to į Lenkiją, Vokietiją. Susirenka ten, kur gauna rezidenciją.
Galvodami apie spektaklį Estijoje vis blaškėmės – Nikolajus siūlydavo viena, man nelabai lipo, antra, trečia. Niekaip negalėjome surasti temos, o paskui temą mums surado Lukašenka. Kai Halezinas pasirinko rašyti pjesę apie budelį, apie omonininką, kuris nušauna protestuotoją, man pasirodė labai geras, įdomus kampas – pabandyti suvokti logiką tų jėgos struktūros žmonių, kurie Baltarusijoje (o šiandien ir Ukrainoje bei Rusijoje) daro baisius nusikaltimus.
Estijoje spektaklis „Error 403“ tapo kultiniu įvykiu. Kadangi premjera išėjo iškart po įvykių, kai lėktuvas, skridęs iš Atėnų, buvo nutupdytas Minske, į spektaklį susirinko ir tuometinė Estijos prezidentė, ir buvęs Estijos prezidentas, Baltarusijos opozicijos lyderė Cichanouskaja, ministrai ir kiti svarbiausi politikai.
Vilniuje, tikiuosi, šis spektaklis irgi sulauks visos baltarusių, pabėgusių iš savo šalies, tautos dėmesio. Jų teatras išdraskytas, skutai draikosi po Lenkijos teatrus. Todėl tokie spektakliai jiems svarbu, tai rodo, kad jų šalis gyva. Halezinas yra ne tik teatralas, bet ir aktyvus kovotojas su Lukašenkos režimu. Jis nuolat į Lietuvą atvažiuoja į susitikimus su Cichanouskaja, į kitus opozicijos renginius.
Jų teatras išdraskytas, skutai draikosi po Lenkijos teatrus.
– Lietuviai nelabai susipažinę su estų teatro kūrėjais. Koks Jums pasirodė estų teatras?
– Galbūt savo meniniu lygiu estų teatras šiek tiek atsilieka nuo lietuvių teatro. Mes, manau, tebesame Baltijos šalių teatro lyderiai, bet dėmesio teatrui prasme jie lenkia mus. Nustebino privačių teatrų gausa Estijoje, ko mes beveik visai neturime Lietuvoje. „Vaba Lava“ yra didžiausias iš privačių teatrų, bet yra ir daug mažesnių, kur nuolat vyksta premjeros, spektakliai, jie nuolat konkuruoja su valstybiniais teatrais. Pas mus teatras labai institucionalizuotas ir net jauni režisieriai nebando ieškoti kitų kelių.
Estai turėjo labai garsų, daug gastroliavusį teatrą „No 99“, bet kaip tik man pradedant darbą, tas teatras baigė savo egzistavimą. Beje, spektakliuose, kurie atkeliauja į Lietuvą, vaidina daug aktorių iš to teatro. „Vaba Lava“ neturi savo trupės, todėl ten atvažiuojantys režisieriai galėdavo rinktis iš visų Estijos aktorių. Trijuose spektakliuose, kurie atvyksta į Vilnių, pamatysime šiandienį Estijos aktorių elitą. Į „Vaba Lava“ iš „No 99“ perėjo ir daug kito personalo: vadybininkų ir pan. Kai pradėjau darbą tame teatre, viskas buvo gana chaotiška, nepakankamai profesionalu, o atėjus tiems žmonėms, teatras pradėjo gerai funkcionuoti ir ženkliai pasikeitė.
– Akivaizdu, kad spektaklių temos turi labai daug sąsajų su dabartinėmis aktualijos. Bet kaip manote, ar tai šiuo metu traukia publiką, o gal žiūrovams yra svarbiau tai, kas žiniasklaidoje, o ne teatre?
– Nežinau, tikriausiai kiekvienas žmogus turi pasirinkti pats. Tiesą sakant, pats esu tam tikrame paralyžiuje – nesinori nei eiti į teatrą, nei skaityti knygų. Visą dėmesį atima naršymas internete, įvykių sekimas. Bet mane labai nuramino draugai iš Ukrainos, Odesos. Jie sako, kad na, taip, laukiam atakos, bet nesiruošiam niekur bėgti ir kad neišprotėtume skaitome knygas, klasiką, Strugackių distopijas, kurios iš esmės kalba apie jų dabartį, nors parašytos prieš 50 metų. Man atrodo, net šioje situacijoje menas, teatras gali būti tam tikras vaistas, kad neišprotėtume. Taip galime įsikibti į gyvenimą, tarsi už tam tikros rankenos.
Visgi, manau, šiuo karu mes baigiame tam tikrą epochą. Prasideda naujas etapas. Pasaulis keičiasi radikaliai. Tad tam tikra prasme tie trys spektakliai kalba apie tą, ką tik pasibaigusią epochą, apie tuos trisdešimt metų, kuriuos visi pragyvenome. Galime dėti tašką, nes prasideda naujas skyrius.
