Netikėta, kad šio sezono pradžioje sielos gelmių ekspozicija už uždarų durų, į kurias beldžiasi maištas, išryškėjo dviejose didelėse premjerose. Gintaras Varnas spektaklyje „Sombras“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre reprezentavo užkulisiuose ir repeticijose užgimstančią teatro magiją, tampančią priebėga kenčiantiems ginkluotose revoliucijose. Panašią situaciją spalio pradžioje sukūrė prancūzų režisierius Ericas Lacascade’as, valstybiniame Jaunimo teatre statydamas Jeano Genet pjesę „Balkonas“. Tik priebėga ten kiek kitokia.
„Didysis Balkonas“ – teatro pavidalo viešnamis, į kurį vyrai (spektaklyje – ir moteris) veržiasi, net kai kelią pastoja revoliuciją lydintys ginkluoti susirėmimai, pavojai, lavonai. Lacascade’as drauge su scenografu Mariumi Nekrošiumi įvairias Jaunimo teatro erdves pavertė turtingų klientų viešnamio salonais, o virš scenos, į kurią persikelia antros ir trečios spektaklio dalių veiksmas, pakabino kelias ryškiai raudonas užuolaidas. Ironizuojant teatro pompastiką, dalis veiksmo perkeliama ir į teatro balkoną, iš visų pusių apsupant publiką seksualines fantazijas tenkinančiomis erdvėmis.
Teatro ir viešnamio paralelės nestebina – didesnę šio meno gyvavimo dalį jo kūrėjai (dažniau, žinoma, moterys) lyginti su laisvo elgesio žmonėmis. Šiandien teatras yra viena institucijų, parduodančių žmonėms potyrius, kurių jiems nepavyksta prisišaukti kasdieniniame gyvenime. Visų geriausia – parduoda juos saugius, be pasekmių, per tam tikrą atstumą.
Pirmiausia „Balkone“ susirinkusi publika kviečiama stebėti veiksmo privačiuose salonuose, kur savo fantazijų scenarijus ir vaidmenis įgyvendina kiekvienas, gebantis už tai susimokėti didelę pinigų sumą.
Tokiomis sąlygomis gimstantis teatras – galbūt neišvengiamai – žiūrovų akyse tampa absurdiškas ir komiškas: kas turi nutikti žmogui, kad jis svajotų tapti generolu ir būti nurenginėjamas savo kumelės? Kokį malonumą gali jausti tapęs vyskupu ir klausydamas išpažinties bei išvarinėdamas iš moters velnią? Tokiose scenose smagu stebėti aktorius, kurie nepadoriais laikomus poreikius vertina ironiškai, o kritišką požiūrį sugeba atskleisti net ir fiziškai įkūnydami fantastiniuose geismuose skendinčius žmones. Kita vertus, tokia aktorių pozicija iškart pasiūlo žiūrovams santykį, su kuriuo jie turėtų stebėti salono gyvenimą: juoktis, netikėti, smerkti.
Yra ir kita „(Didžiojo) Balkono“ pusė. Įstaigos šeimininkė ponia Irma (Kamilė Petruškevičiūtė) greitai išmoko: tai ne viešnamis, o iliuzijų namai, juose veikia ne kekšės, o darbuotojos, čia atvyksta ne klientai, o lankytojai. Toks žodynas turėtų užtikrinti gerbtiną ir diskretišką iliuzijų namų įvaizdį. O ironiškai tai skamba tik tol, kol piktybiškai ignoruojame žmogaus prigimtį.
Vaikštant po salonus, mokantis atskirti darbuotojų kategorijas (kai kurios užsitarnavusios aukštesnę padėtį) ir stebint bandymus apsaugoti iliuzijų namus nuo „proletarų be fantazijos“ šturmo, prieš akis atsiveria žmogaus prigimties dalelės, mūsų pačių dažnai vadinamos tamsiosiomis.
Genet ir Lacascade’as „Balkone“ apgyvendina ir į pirmą planą iškelia troškimus, visuomenėje laikomus nederamais, nedorais. Ryškiausi jų – nevaldomas noras būti pripažintam ir poreikis pažeminti kitą, kad fiziškai pasijustum esąs aukštesnio statuso. Tai – visuomenės kritika, kurią stebint kyla naujas klausimas: ar prasminga kritikuoti tai, kas viešumoje jau seniai smerkiama? Vis dėlto „Balkonas“ žengia į kitą lygmenį ir atskleidžia, kaip slopinamos „tamsiosios“ pusės plečiasi, užvaldo vis didesnę žmogaus dalį ir išauga į fiziologinius poreikius, išsiveržiančius į aplinką.
Teatro principais besiremiantis viešnamis – idealiausia vieta tiems, kurie jaučiasi esą niekas, tačiau trokšta būti viskuo. Tokių personažų pilnas „Didysis Balkonas“ – generolą (akt. Gediminas Storpirštis), teisėją (akt. Monika Vaičiulytė), vyskupą (akt. Martynas Nedzinskas), sėkmingą maklerį (akt. Matas Dirginčius) vaidinantys lankytojai, pinigų ir valdžios troškimo apsėsta namų šeimininkė (akt. Kamilė Petruškevičiūtė), įtráukti savo profesiją į fantazijų sąrašą ir taip pasistatyti mauzoliejų norintis policijos šefas (akt. Dainius Gavenonis).
Panašios vertybės masina ir namų darbuotojas, tarp kurių, be abejo, nestinga našlaičių, apleistų, nusivylusių. Dauguma jų pripažįsta, jog viena maloniausių darbo dalių – galimybė valdyti vyrus šiems tikint, kad pati esi valdoma aistros jiems ir jų pinigams. Viską pasaldina galimybė keletą minučių kažkam pabūti svarbiausia moterimi pasaulyje.
Tarsi pasipriešinimas savimeilę tenkinančio teatro pasauliui iškyla Šantal (Giedrė Giedraitytė), pabėganti iš „Didžiojo Balkono“ į maištą, tiksliau – pas vieną iš sukilėlių Rožė (Karolis Kasperavičius). Mergina degančiomis akimis, pasipriešinusi klanui, kuriam ilgą laiką priklausė, panorusi būti savimi, o ne tuo, kuo ją įsivaizduoja kiti, sužavi ir maištininkus, kurie nusprendžia paskirti ją savo kovos simboliu. Nuo vaidybos Šantal toli nepabėga – vos išsilaisvinusiai moteriai primetama nauja rolė.
Mylimasis Rožė atsisako Šantal, iškeisdamas ją į šimtą kitų moterų, nes tokios sukilimo taisyklės ir sąlygos. Nenorom susimąstai: galbūt sukilimas ir Šantal tebuvo salonas, kuriame Rožė visiškai nemokamai įgyvendino savo fantaziją? Kasperavičiaus vaidybos maniera kuria žavų, taurų, maištingą Rožė, tačiau jo poelgiai ir žodžiai liudija pragmatišką, geidulingą asmenybę, kurios vienintelis pranašumas prieš likusią spektaklio visuomenę – gebėjimas prisirišti prie kito žmogaus, net jei kažkuriuo metu su juo pasielgei it su preke, t.y., kaip ir įprasta šiame pasaulyje.
Tragiškos aplinkybės čia terpiasi į iš principo komišką „Balkono“ pasaulį. Situacija, kai viešnamio šeimininkė paskelbiama Karaliene, o generolą, teisėją ir vyskupą salonuose vaidinusiems žmonėms suteikiami šių profesijų atstovų įgaliojimai, liudija du dalykus.
Pirma – veidmainystę, nes savo troškimų realybę neigiantys ir ištvirkavimu ją vadinantys žmonės tikrąjį savo pasileidimą demonstruoja akivaizdžiai ir pasididžiuodami. Antra – komišką gyvenimo absurdą, kai silpnas, įsibaiminęs, tuščia vieta besijaučiantis žmogus, gavęs progą apsimesti galingesniu, tuoj pat pasijunta tos galios vertas. „Balkone“ ši situacija paversta atvira komedija, daug vietos palikta aktorių improvizacijoms.
Nepaisant to, kad kol kas „Balkonas“ pabiras, stingantis vientisų perėjimų tarp scenų ir trikdantis skirtingomis aktorių vaidybos stilistikomis, tai yra tematiškai brandus darbas, nurodantis į vieną sudėtingiausių žanrų – absurdą, kurį pirmiausia, be abejo, sufleruoja pats pjesės autorius Jeanas Genet. Įdomu stebėti, kaip su tuo tvarkosi puikių Lietuvos aktorių komanda. Stipriausiai kol kas atrodo Arūnas Sakalauskas, kurio vaidinamas Pasiuntinys – aiškiai situaciją suvokiantis atėjūnas, geriau už visus suprantantis, kodėl atsidūrė „Didžiojo Balkono“ ir maišto sankirtoje. Nedvejodamas savimi, jis šiek tiek apsunkina situaciją Dainiaus Gavenonio Žoržui, vis dar ieškančiam pusiausvyros tarp psichologizuoto ir karikatūriško policijos šefo. Kamilė Petruškevičiūtė kol kas atrodo labiau pasitikinti psichologinės vaidybos principais, tačiau į spektaklio pabaigą – galbūt greta veikiančių kolegų įkvėpta – pamažu pradeda atverti charakterinę (beje, savo stipriąją) Irmos pusę.
Publiką nepaprastai žavi Martyno Nedzinsko improvizacijos Vyskupo vaidmenyje – pati pasakyčiau, kad kol kas jos veikiau desperatiškos nei profesiškai pagrįstos. Anksčiau minėjau kritišką aktorių santykį su savo vaidinamais personažais, tačiau Nedzinsko atveju ryškėja kritiškas santykis su pačiu spektakliu. Panaši, regis, Artūrą vaidinančio Simono Storpirščio situacija – jam sudėtinga atsisakyti poreikio tiksliai sukontroliuoti savo tekstą ir veiksmus, o aktoriaus (ne personažo) laisvės ir lengvumo stygius tokio pobūdžio ir tematikos spektaklyje verčia žiūrintįjį jaustis nepatogiai.
Monikos Vaičiulytės Teisėjos ekspresija visai kitokia nei Artūro, tačiau panašus aktorių prisirišimas prie konkrečios personažo sampratos. Vaičiulytės situaciją išsprendžia jos charizma, kurioje ir glūdi dauguma Teisėjos personažo detalių bei pokyčių. Beje, daugiau charizmos, regis, tikėtumeisi iš Giedraitytės Šantal, kuriai atsidūrus scenos gale publiką sunkiai bepasiekia energija – girdim, matom, tačiau nejaučiam, kur ta deganti aistra, kurią savo simboliu pasirinko maištininkai.
Charakterinių personažų seriją tęsia Mato Dirginčiaus Makleris, bandantis atrasti kuklaus, baikštaus charakterio ir didybės manijos susikirtimo taškus, bei Gedimino Storpirščio Generolas, kol kas, regis, nejaučiantis pakankamai laisvės suvaidinti ypatingų poreikių žmogų, iš paskutiniųjų besistengiantis atrasti jo logiką. Tačiau ar logika ką nors atvedė į iliuzijų namus, kurių darbuotojos – tipinės prostitutės, susirūpinusios vien tuo, kaip išlaikyti ir demonstruoti savo kūną bei kaip nepervargti nuo protu nesuvokiamų lankytojų prašymų? Paradoksalu, kad vienintelė iš šio konteksto išsiskirianti ir ne tik parodija, bet ir jokia absurdo gaidele nepasižyminti veikėja – namų darbuotoja Benitos Vasauskaitės Karmen, spektaklyje įkūnijanti išdidumą, kaltę, sąžinę. Jos išmintingos ir kenčiančios moters povyza nesikeičia beveik jokiomis aplinkybėmis.
Išsiplėsti kalbant apie aktorius paskatino iškart po premjeros pasigirdę teatro žmonių komentarai: spektaklis yra nesusipratimas ir gaila jame veikiančių aktorių. Nežinau, kaip „Balkono“ kūrėjai repetavo ir mąstė pastarąjį mėnesį, tačiau spektaklio tematika atrodo vientisa, prasmės skaitomos, vaidybos problemos apčiuopiamos, vadinasi – išsprendžiamos. Šiandien spektaklio komanda atrodo esanti pakeliui į vieningą ir nepaprastai aktualų žanrą – absurdą, kuris iš pradžių prisistato kaip lengva komedija, tuomet palaikydamas publikos juoką įtraukia tragiškus elementus, o tada viską persuka taip, kad pats pasijauti esąs toje situacijoje, iš kurios ką tik šaipeisi. Ir gal tada kažkur užgims maištas.
