Į sostinę iš užsienio teatrų jau suvažiavo visi operos artistai – Asmik Grigorian, Vaidas Vyšniauskas, Laimonas Pautienius, Georgijus Oniani. Vilniaus kongresų rūmų scenoje iškilo stilingas statinys, kuris perkels žiūrovus į dekadentišką, ištroškusį naujovių, kerintį prabanga 1910-1914 metų Paryžių. Baigiami kurti įspūdingi šio laikotarpio kostiumai.
 |
| Martyno Aleksos nuotr./Asmik Grigorian operoje „Manon Lesko“ |
„Manon Lesko“ premjeroje publika išvys jau penktąjį unikalų britų scenografo Dicko Birdo išradimą netradiciniame „bohemiečių“ teatre. Tik jis ir jo talkininkai žino, kiek kilometrų geležies, kiek vamzdžių, plastiko, veidrodinės plėvelės ir kitų medžiagų prireikė scenoje sukurti grakštų stoties holą, turtuolio Žermonto apartamentus ar kalėjimo, į kurį pateks Manon, požemius.
Paskutinius savo darbų štrichus dėlioja kostiumų ir grimo dailininkas J.Statkevičius, pagaliau sulaukęs visų aksesuarų iš Paryžiaus ir Londono.
Darbas Kongresų rūmų scenoje, fojė bei J.Statkevičiaus mados namuose kunkuliuoja nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.
„Manon Lesko“ tarsi vainikuoja pirmąjį „bohemiečių“ kūrybos etapą – ratas sugrįžta į tašką, nuo kurio prasidėjo, – sakė spektaklio režisierė Dalia Ibelhauptaitė. – Tačiau esame jau visiškai kitokie – suaugę, išlaisvėję, labiau pasitikintys savo jėgomis, daug pasiekę ir nepraradę meilės vienas kitam, energijos, polėkio – vis dar galime įgyvendinti visas beprotiškas savo svajones.
Atėjo laikas, kai turime ir galime nustebinti patys save, sutelkdami į šį pastatymą visa, ką geriausio sukaupėme per penkerius metus“.
 |
| Martyno Aleksos nuotr./Laura Zigmantaitė operoje „Manon Lesko“ |
