Šiuolaikinės ukrainiečių dramaturgijos atstovės Natalijos Vorožbit kūryboje, kuri yra pristatoma Jungtinės Karalystės, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių teatrų scenose, pinasi politika ir asmeninis gyvenimas, siurrealizmas ir subtilus humoras, gyvenimo tragiškumas ir komiškumas. Vienoje naujausių N.Vorožbit pjesių – „Saša, išnešk šiukšles“, pasakojama apie mūsų laikų herojus Ukrainos karo akivaizdoje.
Ukraina, 2014-ieji. Saša, jau kuris laikas anapilin iškeliavęs karininkas, yra visiškai įsitikinęs, kad mirtis – anaiptol nepakankamas pasiteisinimas tam, kuris prisiekė ginti savo tėvynę, ypač po šeštosios mobilizacijos. Dėl to jis yra pasiryžęs grįžti į šį pasaulį, į politinių neramumų kamuojamą Ukrainą, ir eiti į karo mūšio lauką. Jo žmona bei nėščia podukra su tuo nesutinka, jos nenori dar kartą patirti netekties skausmo. Moterys prieštarauja savanaudiškai vyrų pasaulio logikai, pagal kurią jos tegali laukti ir gedėti – ir vis tiek (iš)gyventi sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
„Pjesė paradoksali, ją labiau apibūdina tokios sąvokos kaip ironija, sarkazmas nei realizmas. Dialogų paprastumas čia pinasi su paradoksaliomis situacijomis, netikėtumais. Toks bus ir spektaklis – paradoksalus ir šiek tiek sarkastiškas“, – sako spektaklio režisierius Stanislavas Moisejevas.
Pirmosios premjeros vakarą – lapkričio 16-ąją, vyks diskusija su spektaklio kūrėjais. Specialiai į spektaklio premjerą bei diskusiją iš Kijevo atvyks ir pjesės autorė Natalja Vorožbit.
Apie būsimą premjerą ir darbą teatre kalbamės su scenografe, dailininkė Margarita Misiukova.
– Šiuo metu kuriate scenografiją ir kostiumus spektakliui „Saša, išnešk šiukšles“. Kokia Jūsų, kaip scenografės ir kostiumų dailininkės, spektaklio vizija?
– Dabar galiu tik pasakyti, kad spektaklyje bus daug realybės ir misticizmo. O žiūrovų ir aktorių nebeskirs scena – žiūrovai bus „perkelti“ į sceną.
– Kuo Jums įdomi Nataljos Vorožbit pjesė „Saša, išnešk šiukšles“?
– Įdomu tai, kaip pjesėje įvairiais lygmenimis itin tampriai pinasi asmeninė patirtis ir politika. Pačios N. Vorožbit tėvas buvo karininkas, kuris mirė prieš 2014 m. įvykius Ukrainoje. Taigi pjesę inspiravo, žinoma, karo faktas ir itin asmeninė dramaturgės patirtis, siekis apmąstyti tėvo mirtį. Kartu Vorožbit pačioje pjesėje kalba apie tai, kad ankstyvas karininkų mirtis galėjo lemti sunkios gyvenimo sąlygos, maži atlyginimai, kariuomenės demoralizacija po Sovietų Sąjungos griūties. Per jaudinančią ir siurrealistišką vienos šeimos istoriją Vorožbit kalba ir apie politines bei visuomeninio gyvenimo aplinkybes.
Taip pat pjesėje atskleistas skirtingas požiūris į karą iš vyro ir moters pozicijų. Vyras visą gyvenimą atliko savo pareigą tėvynei ir yra pasiryžęs dar kartą dėl jos numirti. O moterys nėra pasirengusios tokiam didvyriškumui, jos pasiryžusios išgyventi toje situacijoje, bet ne dar kartą pergyventi vyro, tėvo netektį.
– Ką manote apie pjesėje kuriamas moterų personažes, kurias vaidins Ligita Kondrotaitė ir Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė?
– Šios personažės (Oksana ir Katia) yra paprastos moterys, kurioms teko daug patirti gyvenime. Jos gyvena sudėtingomis aplinkybėmis – vyksta karas, kurio eigos niekas negali numatyti. Reikia būti tvirtomis, kad apgintum save ir savo vaikus. Iš savo namų jos daro tvirtovę su visa reikalinga gynyba, viską apgalvojo, ko reikėtų karo atveju.
– Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo, kaip scenografės, dailininkės, karjeros pradžią? Kaip pradėjote dirbti teatre?
– Į teatrą patekau visiškai atsitiktinai, pradėjau nuo butaforės-dekoratorės darbo, siuvau kostiumus. Taigi savo darbą teatre pradėjau iš jo vidaus.
– Iš kur semiatės idėjų kurdama scenovaizdį? Kokią įtaką Jums daro režisierius, aktoriai, muzika?
Kiekviena pjesė diktuoja savo vaizdinį, matymą. Žinoma, kuriant scenovaizdį svarbiausias yra režisierius, jo spektaklio koncepcija, matymas. Tuo tarpu scenoje svarbiausias – aktorius, jis apgyvendina scenografiją, erdvę. Esu įsitikinusi, kad scenografija, kostiumai neturi kliudyti režisieriui ir aktoriams. Labai nemėgstu, kai aktoriai scenoje ima prisidenginėti scenografija.
– Naujausias Jūsų darbas Juozo Miltinio dramos teatre – Krzysztofo Zanussio „Hybris (Puikybė). Kokie darbo su K. Zanussiu įspūdžiai?
– Ne pirmą kartą dirbu su Krzysztofu Zanussiu, prieš tai kartu dirbome Novosibirsko teatre. Aš jį tiesiog dievinu kaip žmogų, asmenybę.
– Su Jumis įdomu pakalbėti ne tik apie darbą Lietuvos scenoje, bet ir Rusijoje, kurioje daugiausia esate dirbusi. Gal galėtumėte papasakoti apie savo paskutinius darbus?
– Visgi paskutinius metus daugiausia dirbau Lenkijoje, kurioje statėme daug spektaklių pagal Antoną Čechovą, kaip kad „Dėdę Vanią“, „Ivanovą“, taip pat Stanislawo Witkiewicziaus „Mažą dvarelį“ Slupsko „Naujajame teatre“. Išties įsiminė darbas su „Dėde Vania“ – spektaklio kostiumai buvo istoriniai, o erdvė, kaip kontrastas, – sąlygiška.
– Ką Jums apskritai reiškia dailininkas šiuolaikiniame teatre?
– Aš nedaryčiau tokios skirties – šiuolaikinis ir nešiuolaikinis teatras. Manau, reikėtų kalbėti apie skirtingus teatrus, kurie pasitelkia skirtingas priemones. Juk gali būti visiškai minimalistinis teatras, kuriame beveik nėra scenografijos arba atvirkščiai – techniškai pajėgus teatras, kuriame galima išvysti įvairius scenografinius triukus. Tiek šiuolaikiniame, tiek „nešiuolaikiniame“ teatre scenografas kuria erdvę, tai yra svarbiausia.
– Ar kartais pasvajojate, kokiame teatre norėtumėte dirbti?
– Žinoma, mažų mažiausiai – Londono karališkajame.
***
Margarita Misiukova 1988 m. baigė Maskvos pramonės dizaino aukštosios mokyklos dekoratyvinės tapybos skyrių. 1996 m. baigė Baškirijos valstybinio pedagoginio universiteto dailės fakultetą. Teatre dirba nuo 1998 m. Sukūrė scenografiją ir kostiumus daugiau nei 60-čiai spektaklių įvairiose šalyse – Ukrainoje, Lenkijoje, Kazachstane, Lietuvoje, Rumunijoje, Gruzijoje, bet daugiausiai kurė Rusijoje (Petrozovodsko, Archangelsko, Oriolo, Ufos, Vladimiro, Omsko ir kitų didžiųjų Rusijos miestų teatrų scenose). Dirbo vyriausiąja dailininke Omsko, Novosibirsko, Čeliabinsko ir Uljanovsko teatruose. Šiuo metu dirba ir gyvena Panevėžyje, sukūrė scenografiją ir kostiumus naujausiems Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektakliams: „Moterims ir jų vyrams“, „Černobylio malda“, „Vyšnia šokolade“, „Lavina“, „Hybris (Puikybė)“
