Gimęs 1940 metais Radviliškyje, 1961 baigęs tuometinę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), V.Tomkus dirbo Šiaulių, Kauno dramos, „Vaidilos“ teatruose, tačiau daugiausia savo kūrybinės energijos atidavė Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro scenai, kur paskutinį kartą vaidino 2014-aisiais.
Tarp svarbiausių aktoriaus vaidmenų teatre – Krisas (A.Millerio „Visi mano sūnūs“, 1962), Cezaris, Falstafas, Klarensas (W.Shakespeare’o „Antonijus ir Kleopatra“, 1966, „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977, „Ričardas III“, 1999), Lenis (J.Steinbecko „Pelės ir žmonės“), Girdvainis („Baltaragio malūnas“, pagal K.Borutą, abu 1966), Laurynas (J.Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Jokimas Žaldokas (B.Dauguviečio „Žaldokynė“ 1995), Domenikas (E. De Filippo „Filomena Morturano“, 1997), Levukas (J.Dautarto „Paskendusi vasara“, 2001) ir daugelis kitų.
Vos baigęs studijas, V.Tomkus debiutavo ir kine – būtent čia aktorius sukūrė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje jį išgarsinusius vaidmenis. Jo kūrybinėje biografijoje priskaičiuojama apie šimtas vaidmenų, sukurtų Lietuvos, Latvijos, Talino, Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Bulgarijos, Armėnijos Maskvos ir kitų šalių bei miestų kino studijose.
Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, nors Lietuvoje V.Tomkus labiausiai žinomas Tado Blindos vaidmeniu to paties pavadinimo televizijos seriale, tačiau aktorius sugebėjo persikūnyti į pačius įvairiausius personažus ir vaidinti, žanro prasme, labai skirtinguose filmuose – vesternuose, detektyvuose, istoriniuose ir kitose juostose.
„Jis vaidino žymiausių sovietinių režisierių Sergejaus Bondarčiuko, Levo Kulidžanovo, Sergejaus Tarasovo bei kitų filmuose. Anuomet šios pavardės reiškė prestižą, įtaką ir garantavo didžiulį žiūrimumą. Šia prasme tai apibūdina V.Tomkaus fenomeną, kurio Lietuvoje mes nesame iki galo įsisąmoninę“, – 15min teigė kino kritikė.
Net ir atlikdamas epizodinius vaidmenis aktorius sugebėjo sukurti įsimintinus personažus, kurie išsiskiria charakteriais ir labai savitomis spalvomis. Vienas egzotiškiausių V.Tomkaus vaidmenų yra juostoje „Genijaus jaunystė“, kurioje aktorius sukūrė Ibn-Anastaso, Islamo aukso amžiaus filosofo ir rašytojo Avicenos mokytojo, vaidmenį.
Bene geriausiu tarp lietuviškų filmų Ž.Pipinytė įvardijo V.Tomkaus sukurtą provincijos inteligento vaidmenį, jos teigimu, pačiame geriausiame lietuviškame – Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ – filme.
„Kalbant apie kiną ir teatrą, – viename interviu yra sakęs pats aktorius, – pastebėjau, kad teatro tekstą išmoksti iki gyvenimo pabaigos. O kine – čia pat išsitrina „magnetofono juosta“. Šiaip ar taip, kiekvienam aktoriui, dirbančiam teatre, labai naudinga pasifilmuoti kine. Nes, kol nepasifilmuoji, apie save būni geresnės nuomonės. Veidrodyje nematai, kokia tavo nosis ilga, kokios tavo didelės ausys... Kai kine save pamatai iš visų pusių – nusileidi. Tik, aišku, teatre dar kitą kartą gali save koreguoti, o kine – kito karto nėra. Aš visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriaus tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija. Mėgstu teatrą, kuriame režisūros beveik nėra, kur, kaip sakoma, aktoriai tempia.“
Kelioms Lietuvos aktorių kartoms V.Tomkus buvo didelis autoritetas – ypač dėl plataus artistinio diapazono bei asmeninių savybių.
„Viskas turi pradžią ir pabaigą. Skaudu, bet logiška“, – viename iš paskutiniųjų interviu yra pasakęs Vytautas Tomkus. Tačiau jo kūryba, formavusi kelias Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorių ir žiūrovų, kartas, įsitvirtinusi daugybės Lietuvos žmonių kultūrinėje sąmonėje ir ragina tikėti tikro talento nemirtingumu.
Už nuopelnus Lietuvos kultūrai, teatro ir kino menui Vytautas Tomus 2004 metais buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
