Apie baroko teatro raišką Lietuvoje pasakoja menotyrininkas dr. Helmutas Šabasevičius – jo paskaita „Lietuvos teatro pavidalai XVIII–XIX a. pradžioje“ vyks gegužės 31 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje, ji yra parodai skirto renginių ciklo dalis.
– „Kad būtų dirbtina, bet atrodytų kaip tikra“ – tokia intriguojanti paskaitos pavadinimo dalis. Iš kur šie žodžiai, kam jie taikomi?
H.Šabasevičius: Šis posakis įstrigo dar studijų Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) laikais, tik nebeprisimenu, kurio dėstytojo paskaitoje. Jis gana gerai nusako baroko kultūros ir baroko teatro esmę: dirbtinėmis priemonėmis čia pasiekiama stulbinanti tikrovės iliuzija.
– Koks buvo LDK teatras baroko laikais, kokių turime šaltinių ir kokius įdomius dalykus galime iš jų sužinoti? Šiaip teatras yra menas „čia ir dabar“, tad kokių jo pėdsakų išliko iš to laikmečio ?
H.Šabasevičius: LDK teatro šaltinių – spektaklių programų, pjesių tekstų – yra išlikę, tačiau turime labai mažai medžiagos apie realius teatro pavidalus: teatro erdves, scenos techniką, scenovaizdžius, kostiumus. Įsivaizduoti, kaip atrodė mokyklinio, dvarų teatro spektakliai, padeda kitų šalių pavyzdžiai, o apie XVIII a. 9 dešimtmetyje veiklą pradėjusį Miesto teatrą – keli unikalūs scenovaizdžių eskizai.
– Kas būdingiausia baroko teatrui? Ar šie bruožai atsispindėjo ir LDK teatre? Kuo jis (galbūt) išsiskiria to meto Europos kontekste?
H.Šabasevičius: Teatriška visa baroko kultūra: puošnias uždangas primena pastatų fasadai, scenas iš spektaklių – tapybos kompozicijos, dinamiškus dialogus ar konfliktus – skulptūrinės grupės. Spalvų, šviesos ir šešėlio kontrastai, kuriais remiasi šio laikotarpio architektūra ir dailė, būdingi ir teatro kultūrai – joje naudojama daug scenos technikos, ja siekta stulbinti žiūrovą, kelti nuostabą. Beveik visos kilmingos LDK giminės turėjo savo teatrus, muzikantų, dainininkų, šokėjų trupes. XVII–XVIII a. LDK dirbo daug menininkų iš to meto Europos kultūros centrų, tad tiek teatrų veiklos principai, tiek statomi veikalai, tiek jų vaizdinės formos turėjo būti panašios į šiame laikotarpyje kitose šalyse gyvavusį teatrą. Ypatingesniems LDK teatro kultūros bruožams nustatyti trūksta šaltinių, be to, teatrinės veiklos intensyvumas visgi čia nebuvo didelis.
– Kokias įžiūrite parodos THEATRUM BIBLICUM eksponatų sąsajas su teatru, scenografija? Kodėl šios sritys susijusios?
H.Šabasevičius: Paroda THEATRUM BIBLICUM suteikia progą pamatyti XVIII–XIX a. dekoracijoms naudotas medžiagas ir stilistines priemones, nes ir pasaulietiniame, ir religiniame kontekste jos turėjo būti tokios pačios.
– Ką žinios apie barokinio teatro palikimą, scenografiją, istoriją mums gali suteikti šiandien – galbūt kitą žiūros kampą? Galbūt padėti atrakinti kai kuriuos vaizdus, raiškos būdus? Gal įžvelgiate iš tų laikų atėjusių vaizdinių, raiškos XX ir XXI a. mūsų teatre?
H.Šabasevičius: Dažnas barokinio teatro scenografijos principas – simultaniškumas, kai toje pačioje erdvėje pateikiamos vaizdinės nuorodos į skirtingu metu ir skirtingose vietose vykstantį veiksmą. Tokia strategija naudojama daugelyje šiuolaikinio teatro spektaklių. Barokišku paveldu galima vadinti ir gausiai naudojamas vaizdo projekcijas (laterna magica), kurios pramogos ir edukacijos tikslais (taip pat ir teatre) pradėtos naudoti XVIII a. viduryje. Turtingą parateatrinį baroko kultūros sluoksnį mena ir šiuo metu ypač populiarūs gatvės teatro renginiai, pasirodymai atvirose erdvėse.
