Paskutinį sykį šį spektaklį, kurį šokio kritikai vadina „reto grožio ir meninio paveikumo kūriniu“, buvo galima pamatyti praeitą gegužę per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Tačiau tuomet ne visi žiūrovai tilpo į salę, dėl to netgi buvo skandalingų atgarsių spaudoje ir televizijoje. Tad šįvakar choreografės talento gerbėjams – puiki proga išvysti itin retai rodomą kūrinį.
Kodėl 2009 metų pabaigoje sukurta „Malda smėlyje“ toks retas svečias savo „naminėje“ Menų spaustuvės scenoje? Todėl, kad spektaklyje be pačios choreografės dar dalyvauja Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Andrius Žužžalkinas, Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjas Mantas Stabačinskas, šiuolaikinio šokio šokėjai lietuvis Tautvilas Gurevičius ir bei belgė Marjorie Kellen.
Visi jie dažnai šoka kitų šalių choreografų pastatymuose arba gastroliuoja su savo trupių spektakliais. L. Juodkaitė „kursuoja“ tarp Turkijos ir prancūzų choreografo Rachido Ouramdane‘o spektaklio, kuris nuolat keliauja – tik per pastaruosius mėnesius ji pabuvojo Ispanijoje, Belgijoje ir Brazilijoje. M. Stabačinskas su „Aura“ apvažiavo kone visą Ispaniją. T. Gurevičius šoka bendro švedų-lietuvių spektaklio pristatymuose Švedijoje, M. Kellen – įvairių choreografų darbuose Belgijoje ir Prancūzijoje. Taigi, kaip tikri „maldininkai“, spektaklio šokėjai iš viso pasaulio sugužėjo į Vilnių pagaliau vėl parodyti „Maldą smėlyje“ vilniečiams.
Paties spektaklio sutrumpinta versija lapkritį buvo rodoma Vitebske (Baltarusija), o kovą keliauja į Londoną, kur „Southbank Centre“ per tris programos „DancEUnion” vakarus bus pristatyta 21 kylanti Europos šokio žvaigždė – plačiau apie tai skaitykite http://www.southbankcentre.co.uk/find/festivals-series/danceunion. „Malda smėlyje“ ten ne tik dalyvaus – jos nuotrauka papuošė pagrindinį „DancEUnion” plakatą.
Šį spektaklį įkvėpė rytietiški Turkijos motyvai ir tradicinė šioje šalyje gyvenančių tautų muzika, tačiau juo kūrėja kalba apie universalias vertybes – tikėjimą, meilę, draugystę. „Malda smėlyje“ – tai aistra, energija ir karščiu dvelkiantis spektaklis, kurio leitmotyvas: saulė danguje ir saulė mumyse; saulė – kaip simbolis viso to, kas suteikia prasmę mūsų gyvenimams, įkvepia mus judėti pirmyn, rasti jėgų naujiems iššūkiams.
Spektaklio atmosfera prisodrinta kontrastų: karšta saulė ir vėsus vanduo, beribės erdvės ir uždari indai, meilės aukštumos ir neišmatuojami kančios gyliai, maldos jėga ir smėlio trapumas.
Spektaklis buvo ruošiamas ne vienerius metus. Dar 2008 m. festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatytas eskizas „Miniatiūros pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką“, kurį šokio kritikai tuomet pavadino „festivalio gardėsiu“ (Ingrida Gerbutavičiūtė, „7 meno dienos“). Publikos ovacijos ir kritikų atsiliepimai įkvėpė kūrėją toliau vystyti šį kūrinį, o surinkusi šokėjų trupę 2009 m. vasarą ji leidosi į mėnesį trukusią kelionę po Turkiją, kur spektaklio kūrybinė komanda turėjo galimybę pažinti šią šalį iš vidaus, kitokią nei ją įprasta matyti turisto akimis. Jau po spektaklio premjeros šokėja susipažino su visoje Turkijoje garsia grupe „Kardes Türküler“ (jų muzika naudojama šiame spektaklyje) ir drauge tobulino šį spektaklį.