Pasirinkusi kurti spektaklį daugumai šypseną keliančia ir nuvalkiota vadinama meilės tema, kūrybinė grupė čia išryškins savajai kartai aktualias situacijas, kurias gyvenime dažnai nutylime ar nesame pratę aptarinėti garsiai. Išeities tašku kūriniui tapo Šiuolaikinio šokio asociacijos organizuotos nuotolinės rezidencijos metu gimęs etiudas. Tarp Lietuvos ir Švedijos vykusiame projekte G.Grinevičiūtės ir A.Lisičkinaitės duetas formuodavo ir keisdavosi užduotimis su Brita Kangas ir Mari Vittradoter, o rezultatais dalindavosi vaizdo įrašų formatu. Taip, viena užduotis meilės dainų tematika, Agnietės ir Gretos improvizacijoje tapo savo būsenoms vergaujančių moterų duetu. Pradėjus dalintis mintimis su kūrybinės komandos nariais, tapo akivaizdu, jog meilės dainų, filmų, serialų ir pop kultūros indėlis į mūsų santykių formavimo suvokimą įsirėžęs labai giliai.
Spektaklyje veikia vieniša ir santykių pilnatvę išgyvenančios moterys, o galbūt tos pačios moters atspindžiai skirtinguose laikuose ir situacijose, kuriantys ir komentuojantys vienas kitą erdvėje. Strateguodamos savęs pristatymą aplinkai, moterys konstruoja kito žvilgsnį į save. Ieškodamos geriausio tokio pristatymo kampo, Agnietė ir Greta kuria intymią, bet atvirą susitikimo su žiūrovu erdvę. Viena vergauja santykių ir abstraktaus meilės jausmo siekiamybei, o kita – aplinkos suformuotų tobulų santykių įvaizdžiui. Ir abi jos klausia: kaip iš „I slave“ pereiti į tą šiandien išrėktą „I slay“? Kaip pasiekti medijų suformuotą idealą? Ar tai iš viso gali būti realu?
Stebėdami, kiek daug juose suformuotų meilės ir laimės įvaizdžių ateina iš populiariosios kultūros, muzikos ir filmų įtakos, kaip giliai jie mumyse įsišakniję ir kokią mažą jų dalį sudaro autentiškas kiekvieno mūsų suvokimas, kūrėjai ir į patį spektaklį ėmė sąmoningai pinti populiariosios kultūros nuorodas. Veiksme jos įsiterpia įvairiais formatais, kartais antrindamos, kartais komentuodamos, o kartais tiesiog įkvėpdamos vaizdinius.
Ironiškai būsimąjį spektaklį vadindami „Šiuolaikine Titaniko istorija“, kūrėjai spektaklyje naudoja ne tik choreografinę raišką, bet ir Auksiniu scenos kryžiumi įvertinto kompozitoriaus Dominyko Digimo kuriamą muziką. Dokumentika ir garsiausių romantinių filmų citatomis paremtus tekstus dėlioja dramaturgė Sigita Ivaškaitė. Kitokį intymumą spektaklio erdvėje kurti padeda išskirtinio žvilgsnio scenografė ir kostiumų dailininkė Morta Nakaitė bei šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis. Spektaklio prodiuserė Domantė Tirilytė, o jo atsiradimą remia Lietuvos kultūros taryba.
Kaip grįžti prie savo tikrųjų poreikių, būties ir, pirmiausia, meilės sau? Kaip joje formuoti tą naują, galbūt net nepažintą meilės kitam žmogui jausmą? O galbūt jo mums niekada nereikėjo? Atsakymų kūrybinė komanda nepažada, greičiau kviečia patirti ironiškų paieškų ir atpalaiduojančio atvirumo, primenančio, jog mūsų išgyvenimai ir abejonės yra tai, kas mus sujungia.
