Lietuvos kameriniam orkestrui ir mušamųjų ansambliui „Giunter Percussion“ diriguos vienas ryškiausių Lietuvos dirigentų Modestas Pitrėnas. Šį populiariosios „Karmen“ pastatymą jis vadina itin šiuolaikišku darbu.
– Kaip užsimezgė bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru? Kokių anksčiau būta bendrų projektų?
– Šis spektaklis – savotiškas bendradarbiavimo tarp Nacionalinės filharmonijos ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pavyzdys arba, kaip dabar priimta vadinti, koprodukcija. Festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ reikalingi įdomūs, mobilūs, ne teatrinėje erdvėje „apgyvendinti“ spektakliai, kuriuos būtų galima rodyti metų repertuare. Tad festivalio vadovai kreipėsi į Lietuvos kamerinį orkestrą, tuo metu viešintį Palangoje filharmonijos rengiamose „Vasaros serenadose“.
Be to, kūrinį „Karmen“ mūsų kolektyvas dažnai atlikdavo ir ankščiau. Paskutinį sykį, man diriguojant, jis skambėjo su „Giunter Percussion“ šį pavasarį Ukmergės perkusijos festivalyje.
– Spektaklio choreografė scenoje atsisako ryškių drabužių, kuria originalią, šiuolaikišką „Karmen“ interpretaciją. Kuo jums ši spektaklio idėja pasirodė įdomi ir galbūt unikali Lietuvoje?
– Nepaisant jauno choreografės amžiaus, nuo pat pirmo susitikimo su Aušra turėjau gerą nuojautą. Tai nebus šabloniškai atpasakota istorija, žiūrovai nepamatys flamenko „kvarbatkų“ ir rožės tarp krūtų. Šiuolaikiniam žmogui nebeįdomus muziejinis Sevilijos scenovaizdis ir „prarūgęs“ meilės trikampis. Choreografė mums siūlys nusikelti į tamsios žmogaus prigimties, jausmų ir kūrybos pasaulį, kuris yra sudėtingesnis nei vien pavydas ir flirtas.
– Orkestras kartu su mušamųjų ansambliu „Giunter Percussion“ atliks rusų kompozitoriaus Radiono Ščedrino „Karmen siuitą“. Kuo ši aranžuotė įdomi ir kuo turėtų sužavėti spektaklio žiūrovus?
– Tai unikalus atvejis, kai tokio lygio muzikos šedevras kaip Georges Bizet „Karmen“ perkuriamas taip sėkmingai, jog įgauna, rodos, naują impulsą gyventi. R. Ščedrinas paprastomis, bet itin įtaigiomis priemonėmis papildo muzikinę drobę. Įtraukdamas galingą mušamųjų instrumentų arsenalą jis sukuria itin kokybišką, pažįstamą, bet sykiu visiškai naują kūrinį. Kyla pojūtis, kad ši muzika tarsi sugeba „prakalbinti“ šiuolaikinį žmogų. Svarstau, gal šis pojūtis kyla todėl, kad kūrinį autorius dedikavo savo gyvenimo mūzai – žmonai Majai Pliseckajai.
– Teigiama, kad jūsų diriguojamas orkestras ir mušamųjų ansamblis nebus tik akompaniatoriai. Dalyvausite ir dialoge su šokėjais. Gal galėtumėte papasakoti, ką turima omenyje? Galbūt vilkėsite spektaklio kostiumus? Atliksite tam tikrus vaidmenis?
– Visų pirma esame tam, kad kokybiškai ir įtaigiai atliktume genialią muziką, padėtume baletui ją „įvesti po oda“. Ir tik tuo atveju, jei užteks talento bei surasime tam potekstę, bandysime tapti kitokio teatrinio vyksmo dalimi. Pažiūrėsime, ar jūsų išvardinti amplua orkestrui ir man „prilips“.
– Kodėl, jūsų manymu, „Karme“ istorija dar ir šiandien tokia populiari? Juk vis dar dažnai statomos operos, baletas, šokio spektakliai.
– Šis klausimas kone amžinas. Jau vien aš esu dirigavęs keturiuose šio veikalo pastatymuose. Turbūt nėra pasaulyje operos teatro, kuriame per dešimtmetį nebuvo statoma ši opera. G. Bizet sukūrė puikią muzikinę dramą, kurioje gausu muzikos hitų, vyrauja puiki orkestruotė, išradingi charakteriai ir primityviai tobulas meilės trikampis. Tai – puikus kokteilis, leidžiantis kiekvienam personifikuotis arba į stiprią, laisvamanę Karmen, arba į ją mylinčius vyrus.
– Koks ryšys jus sieja su Klaipėda? Ar dažnai tenka leisti laiką pajūryje?
– Klaipėda – man ypatingas miestas. Nors daug daugiau laiko praleidau Kaune, diriguodamas Kauno simfoniniam orkestrui, pastarasis miestas man netapo tokiu reikšmingu kaip uostamiestis. Klaipėdoje aš pirmąsyk dirgavau operą (beje, „Karmen“), Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristačiau savo pirmąjį savarankišką darbą – K.Weillio „Trijų grašių opera“ su legendiniu režisieriumi Jonu Vaitkumi. Tai buvo mano pirmas kūrybinis santykis su trupe, kuri mane, tuo metu dar „žalią“ naujokėlį, taip maloniai priėmė. O ką jau kalbėti apie pirmąsias gastroles… Vėliau sekė kūrybinė bendrystė su nuostabiuoju Klaipėdos kameriniu orkestru. Nenuostabu, kad, patyrus tiek daug „pirmų kartų“, tapau prieraišus ir sentimentalus Klaipėdai. Iki šiol jautru tai prisiminti ir visuomet malonu čia grįžti.
– Viešojoje erdvėje esate žinomas kaip itin darbštus ir energingas žmogus. Iš kur semiatės energijos?
– Viską, ką šiandien turiu, gavau iš tėvų bei susikūriau savo darbu ir sugebėjimais. Nežinau, iš kur kyla energija, kadangi vietoje to, kad stengčiausi jos pasisemti, atvirkščiai, dalinuosi ja su kitais. Galbūt ji grįžta bumerangu? (juokiasi. – Autor. past.).
– Kokių savybių privalu turėti sėkmingam dirigentui?
– Kiekvienas dirigentas, esu tikras, turi daugybę skirtingų savybių. Dėl to visi jie yra įdomūs, tačiau gerų dirigentų nėra daug. Mano galva, geras dirigentas, be savo amato išmanymo, psichologijos žinių bei erudicijos, privalo būti jautrus aplinkai, turėti muzikinę intuiciją ir mokėti įkvėpti, “uždegti” kitus.
– Prisiminkite, kaip apskritai nusprendėte pasirinkti tokią nepopuliarią specialybę? Kuo sužavėjo dirigavimas?
– Dirigavimas niekada nebuvo mano gyvenimo ar profesinis tikslas. Niekada nesiekiau tapti dirigentu. Kaip dabar suprantu, dirigavimas tapo priemone mano muzikinėje kelionėje. Labai anksti, vos pradėjęs intensyviau mokytis muzikos, pajutau, kad turiu daug ką pasakyti apie šį meną. Viduje man buvo be galo sunku šias mintis sulaikyti, tad pasirinkau dirigavimo studijas, kurios man padėjo atsiverti. Talentingų mokytojų, asmeninių studijų, savianalizės dėka šiandien diriguoju kolektyvams, kuriuos labai gerbiu ir iš kurių nuolat mokausi. Ko gero, dar vienas esminis dirigavo privalumas yra supratimas, kad niekada visko nebūsi išmokęs ir pasiekęs.
– Kokiomis dar veiklomis užsiimate ir su kokiais projektais planuojate netrukus darbuotis?
Šiuo metu su šeima gyvename vasaros ritmu, ilsimės ir koncertuojame vasaros festivaliuose, bet jau nejučia mintys krypsta link artėjančio sezono darbų. Kol jis neprasidėjo, daug laiko su dukromis praleidžiame pajūryje. Mažoji prie jūros mokosi žengti pirmuosius, dar netvirtus žingsnius, vyresnėlė kremta smėlio pilių ir dinozauro griaučių statybos mokslus. Na, o mes su Ieva mokomės surasti laiko vienas kitam…
