M.Ivaškevičiaus dramos vaidinamos Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, yra pastatytos Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Naujojoje Zelandijoje, tačiau tai pirmasis šio dramaturgo pjesės pastatymas Lenkijoje. Spektaklį pastatė ukrainiečių režisierius iš Kijevo, Ukrainos Ivano Franko nacionalinio dramos teatro meno vadovas Stanislavas Moisejevas (Станіслав Анатолійович Мойсеєв). Pjesę į lenkų kalbą išvertė Agnieszka Lubomira Piotrowska, scenografiją ir kostiumus kūrė Vladimiras Kovalčukas (Владимир Александрович Ковальчук), muziką – Evgueni Galperine.
Didžio blogio užuomazgos
Pjesę „Masara“ M.Ivaškevičius sukūrė bendradarbiaudamas su vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu, kuris ją ir pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pavadinęs „Didžiu blogiu“. Kaip papasakojo M.Ivaškevičius, maždaug 2014 m. pabaigoje, reaguodamas į Ukrainos įvykius, davė sau žodį ketveriems metams tapti literatūros kareiviu, t. y. savo kūrybą grįsti tuo, kas svarbaus vyksta šiuo metu pasaulyje.
Maždaug 2014 m. pabaigoje, reaguodamas į Ukrainos įvykius, davė sau žodį ketveriems metams tapti literatūros kareiviu, t. y. savo kūrybą grįsti tuo, kas svarbaus vyksta šiuo metu pasaulyje.
Lietuviška pjesės versija buvo sukurta konkretiems A.Schillingo atrinktiems lietuvių aktoriams, kurie spektaklyje „Didis blogis“ tarsi vaidina patys save karo aplinkybėmis. Dramaturgas, supratęs, kad tarp atrinktų aktorių nėra svarbiausio jam reikalingo – Valentino Masalskio, įkalbėjo vengrų režisierių pakviesti jį vaidinti pektaklyje, ir galiausiai visą pjesę pavadino šio žymaus menininko, Nacionalinės premijos laureato pravarde – „Masara“. Anot M. Ivaškevičiaus, aktorių įtraukimas į pjesę su jų pačių vardais ir pavardėmis, su jų biografijų fragmentais jam buvo vienintelis būdas parodyti, kas būtų, jeigu tas karas ateitų čia, pas mus, atimti iš žiūrovo komfortą tiesiog patogiai sėdėti kėdėje ir maloniai žiūrėti spektaklį.
„Didis blogis“ (premjera 2015 m. rugsėjo 23 d.), sukėlė prieštaringų vertinimų laviną Lietuvos žiniasklaidoje. Nagrinėjama karo Ukrainoje tema, perauganti į pragaro paveikslą, kai smurtas rodomas scenoje ir, rodos, suaktyvina visus savisaugos ir pasišlykštėjimo instinktus, padalino žiūrovus į dvi dalis. Vieniems tai atrodė drąsus žingsnis, kitiems – postmodernistinis karo žaidimas ir smurto eskalavimas. Vis dėlto spektaklis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias 2015 m. nacionalinės dramaturgijos pastatymas. Tada, 2015 m., Ukrainos įvykiai ir mūsų reakcija į juos dar buvo čia pat, žiniasklaidos pranešimuose ir žmonių kalbose, o ką spektaklis pagal šią pjesę byloja šiandieniam Lenkijos žiūrovui, kai įvykiai Donbase nebėra pasaulio žiniasklaidos karščiausios temos? Ar mūsų karas su didžiu blogiu tebesitęsia?
Ištraukti iš žmogaus tamsą
Lenkijos pastatymui pjesė adaptuota. Lietuviškame variante dalis teksto buvo parašyta ir scenoje atliekama rusiškai – Lenkijoje to, veikiausiai dėl kalbinio barjero, atsisakyta. Adaptuodamas pjesę lenkiškam kontekstui, dramaturgas gilinosi į šiandienę Lenkijos situaciją, taip pat diskutavo su režisieriumi S. Moisejevu apie dabartinę Ukrainą.
Pjesė ypač aktualiai skamba šiandieninėje Lenkijoje, kurioje, kaip ir kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse, pirmąsias gretas išsikovojo nacionalistinės ir konservatyviosios idėjos, stiprėjančios ir Vakarų Europoje. Apie tai pjesėje kalba Masara: „Va kur yra tikėjimas. Aš jį nešu. O tavo pasaulis yra vien tik sotūs vartotojai. Jie persiėdė tavo to gėrio. Jie nuo tavęs pavargo. Jiems reikia adrenalino.“ Labai daug pjesės teksto pakeitimų, pritaikant ją prie Lenkijos manipuliacijos mechanizmų, neprisireikė, nes Lietuvoje ir Lenkijoje situacijos esančios panašios. Pjesės struktūra, motyvai ir pagrindinis sumanymas išliko tie patys. Dramaturgo nuomone, ir Lietuvai, ir Lenkijai reikia laimėti savo vidinį mūšį, siekiant atsilaikyti prieš kraštutinio nacionalizmo virusą, nes kitaip padariniai gali būti labai liūdni visam pasauliui. Pasak jo, pagrindiniai pjesės monologai yra skirti ištraukti iš žmogaus jo vidinę tamsą.
Masarą (žodis, keliantis lenkams asociacijas su „masarz“ – „mėsininkas“ ir „masakra“ – „žudynės, skerdynės“) Krokuvos scenoje vaidina Radosławas Krzyżowski, aktorius, dirbęs su žymiausiais lenkų režisieriais, tokiais kaip Krystianas Lupa, Tadeuszas Bradecki, Jerzy Jarockis, Nikołajus Kolada, Barbara Sass, gavęs daugybę apdovanojimų. Vilniaus spektaklyje veikia Ukrainietė, kurios monologą sako Rusų dramos teatro aktorė Jevgenija Gladij, ir kuris paremtas autentiškais jos pačios išgyvenimais. Krokuvos pastatyme šis personažas, kurį vaidina Senojo teatro aktorė Paulina Puślednik, pavadintas Pusia ir kelia asociacijas su anglišku žodžiu „pussy“. Jos monologas adaptuotas – ji kalba savo kaip aktorės vardu, apeliuodama į lenkiškas realijas, o karo žiaurumus Donbase perteikia kaip savo pažįstamos ukrainietės liudijimą. Kaip atskleidė aktorė, šis monologas jai yra didžiausias iššūkis spektaklyje, nes niekada negali numatyti publikos reakcijos. Mirtina tyla, įsivyravusi salėje po šio monologo per premjerą, yra labai iškalbinga.
Realistinis ir metafizinis pasaulis
Pasak P.Puślednik, M. Ivaškevičiaus pjesė jai padarė labai stiprų įspūdį ir iškart patraukė. „Tai viena iš stipriausių mano pastaraisiais metais skaitytų šiuolaikinių dramų. Man patinka, kaip Marius kuria pasaulį, kuris yra gelmingai realistinis ir metafizinis tuo pat metu. Jis žaidžia su publikos lūkesčiais, suklaidina žiūrovus ir išveda už įprastinių galvojimo rėmų. Taip pat man patinka, kaip jis žongliruoja teatrinėmis konvencijomis. Po pirmojo skaitymo aš buvau sukrėsta, priblokšta ir nekantravau pradėti dirbti! Pjesė daugiasluoksnė ir iš aktoriaus reikalauja didelio atsidavimo ir sąmoningumo, kad vaidinant nebūtų prarastas jos sudėtingumas ir rafinuotumas. Per kiekvieną repeticiją atrasdavome vis ką nors nauja, bet žinojome, kad tikrasis jos poveikis paaiškės tik vaidinant pjesę publikai, taigi labai nekantravome iki pirmosios premjeros. Dabar, po dviejų spektaklių, aš užtikrintai galiu pasakyti, kad ši pjesė nė vieno nepalieka abejingo ar atsiribojusio – turiu omenyje ir aktorius, ir publiką. Tai gerai, nes abejingumas, mano nuomone, blogiausia, kad gali atsitikti teatre.“
Tai viena iš stipriausių mano pastaraisiais metais skaitytų šiuolaikinių dramų. Man patinka, kaip Marius kuria pasaulį, kuris yra gelmingai realistinis ir metafizinis tuo pat metu.
P.Puślednik vaidina ne tik Žiūrovę iš salės Pusią, bet ir neįtikėtinai lanksčią ir žiaurią Masaros raganą Pragaro scenoje. Kaip sakė pati aktorė, „Mano vaidmuo gana sudėtingas. Pradedu kaip „Aš pati“: aktorė, sėdėjusi tarp publikos, o kai spektaklį nutraukia Masara, nusprendžianti pasakyti kai ką svarbaus apie situaciją Ukrainoje. Mėginu įtikinti žmones daryti ką nors, padėti ukrainiečiams. Taigi pirmajame veiksme turiu būti labai autentiška, o kalbėjimas žmonėms „nuo savęs“ kainuoja man daug pastangų, nes nieko negaliu paslėpti. Turiu būti kiek įmanoma asmeniška, o tuo pačiu kalbėti žodžius, kurie nėra mano pačios. Publika sutrikdoma: ar ji atlieka vaidmenį, ar iš tiesų reiškia savo nuomonę? Šis veiksmas taip pat labiausiai klaidinantis, nes netrukus, antrajame veiksme, publika pamato mane kaip Raganą Masaros pragare, ir klausia savęs: „Ar ji mus apgavo? Ar ji tikrai kvietė mus pradėti kariauti?“ Paskui, scena po scenos, mano personažas tampa vis labiau nenuspėjamas, pavojingas ir gyvuliškas. Gyvūno elgseną primena ir judėjimo, ir kalbėjimo būdas, ir tai labai svarbu siekiant pabrėžti blogio primityvumą. Taigi fizinė išraiška labai svarbi mano personažui apibūdinti. Šis vaidmuo reikalauja daug fizinių ir emocinių pastangų, įskaitant akrobatinius elementus.“
Paralelinė tikrovė
M.Ivaškevičiaus manymu, pjesės ir spektaklio poveikį lemia ne tai, kiek tikros yra tos žinios, kurias mes turime apie, pavyzdžiui, Malaizijos lėktuvo numušimą (vienoje iš spektaklio scenų Donbase vakarieniaujančiai šeimai virš galvų per stogą įlekia žuvusios moters, lėktuvo keleivės, lavonas), o tai, kaip žiniasklaida ir medijos gali šiandien mumis manipuliuoti, sukurdamos paralelinę tikrovę. Pirmojo veiksmo monologai ir skirti sujudinti, įaudrinti tas žiūrovų emocijas, kurios labai lengvai gali peraugti į neapykantą ir fanatizmą, ir parodyti, kaip lengva mus pakreipti į vieną arba kitą pusę. Anot dramaturgo, atėjo toks laikas, kai galima pasakyti, jog tik fizinis dalyvavimas ir pamatymas savomis akimis yra patikimas, visa kita, kaip sako Masara – feikai, fotošopai.
Režisierius S.Moisejevas, pats keletą dienų praleidęs karo Donbase fronte, vadinamoje „nulinėje linijoje“, teigė per tą laiką supratęs, kaip toli nuo Kijevo, kitų Ukrainos vietų ar nuo Lenkijos gali atrodyti šis karas, kurį galima traktuoti kaip lokalinę situaciją, o kita vertus, kaip visa tai arti ir pavojinga. Jo teigimu, tose priešakinėse linijose yra tiek siužetų, tiek gyvenimo ir mirties istorijų, kurias verta apmąstyti ir kuriomis remiantis galima parašyti ne vieną pjesę ir nufilmuoti daug filmų. Pasak režisieriaus, kino visuomenė aktyviau ir neabejingai reaguoja į šį karą nei teatro pasaulis. Viena iš naujausių premjerų – filmas „Kiborgai“ („Киборги“, Ukraina, 2017, rež. Ахтем Сейтаблаев). Ukrainos teatre, anot S. Moisejevo, labai mažai mėginimų aktualizuoti ir reflektuoti šiuos įvykius.
M.Ivaškevičių neramina tai, kad tokios šalys kaip Lietuva ir Lenkija ėmė atsakyti į Rusijos propagandą antipropaganda, ėmė su ja kovoti, naudodamos panašius metodus. Bet propaganda veikia tik tada, kai turi atliepą, todėl ją reikia ignoruoti, netapti tokiais kaip Kremliaus ruporai. S.Moisejevas tokią propagandą, kurią vaizduoja pjesė „Masara“, pavadino nuodais, patenkančiais į žmogaus organizmą ir pradedančiais veikti, galinčiais apnuodyti net visai normalius ir protingus žmones.
Anot dramaturgo, blogiausia, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje – tai baimė kalbėti apie savo problemas, kad jų savo tikslams nepanaudotų Rusijos propaganda.
Anot dramaturgo, blogiausia, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje – tai baimė kalbėti apie savo problemas, kad jų savo tikslams nepanaudotų Rusijos propaganda. Tai kelia pavojų valstybei tapti Rusijos propagandos įkaitais, Kremliaus informacine provincija, o ne gyventi savo ir Europos Sąjungos, kuriai priklausome, gyvenimą. Ukrainoje, anot S.Moisejevo, situacija dar sudėtingesnė, kadangi dauguma politikų ir analitikų laikosi nuomonės, kad karo sąlygomis negalima kritikuoti esamos valdžios. O vos tik kritika išsakoma, ją panaudoja Rusija, ir situacija tampa visiškai paradoksalia.
Karas kaip savirealizacija
Pjesėje ir spektaklyje „Masara“ išryškinama mintis, kad blogis pačioje savo užuomazgoje – labai patrauklus. M.Ivaškevičiaus įžvalga, visuomenėse, „pavargusiose“ nuo rutinos ir laisvės, matančiose daugybę demokratijos, liberalizmo problemų, ieškoma išeities įsitraukiant į šį nacionalistinių, radikaliųjų pažiūrų žaidimą, ir pamirštama, kas jau ne kartą yra nutikę radikalizuotoms valstybėms. Anot dramaturgo, „spektaklis ir pereina šias stadijas: visuomenės uždegimo ksenofobiškomis, homofobiškomis ir kitomis baisiomis idėjomis, darant tai labai užtikrintai ir charizmatiškai, kol ateinama į stadiją, kai lieka tik išdegusi žemė.“
Pjesėje ir spektaklyje rodoma, kaip šalia egzistuoja išgyvenimo drama ir kartu medijų teikiamas aktraktyvumas, filmuojant (ir scenoje ekrane rodant) tardymo, kankinimo, žudymo scenas. S.Moisejevas patvirtino, kad to paradoksalaus atraktyvumo tikrai esama, pavyzdžiui, Donecko liaudies respublikos filmuojamuose feikuose, Nadeždos Savčenko figūroje ir kt. M. Ivaškevičius teigė, kad karo atraktyvumas pasireiškia vien jau tuo, jog Vakarų Europos ar Rusijos jaunuoliai atranda gyvenimo prasmę, nuvykę į Siriją ar Donbasą. „Tai ir yra baisiausia – kad karas tampa žmogaus savirealizacija“ – kalbėjo dramaturgas. Pasak jo, tol, kol nepradėsime kalbėti apie karą tokį, koks jis yra, tokį, kokį jį aprašo Svetlana Aleksijevič, tol karas bus patrauklus. Karo deheroizavimas – vienas iš pjesės „Masara“ tikslų. M.Ivaškevičiaus nuomone, geriau terapija karu teatre nei gyvenime.
Judėjimo vektorius
Pasak S. Moisejevo, Ukraina kaip įmanydama vaduojasi iš komunistinių mitų, apie II pasaulinį karą jau nebesakoma „Didysis Tėvynės karas“, kartu su visa Europa švenčiama gegužės 8-oji kaip II pasaulinio karo pabaiga, iš naujo pervertinami istoriniai faktai, ir tai gerai veikia ypač jaunus žmones. Ukraina, anot režisieriaus, yra pasirinkusi judėjimo vektorių, kurio jau nebepakeisi. „Dabar labai svarbu pasiekti realių rezultatų: sumažinti korupciją, apriboti Ukrainos oligarchų galimybes, įvykdyti reformas, ir tai duos gerą postūmį vystymuisi, nes visa kita mes turime.“
S.Moisejevas yra numatęs „Masaros“ pastatymą Ukrainoje, kur, anot jo, yra savas „Masara“ – Nacionalinės premijos, kitų nesuskaičiuojamų apdovanojimų laureatas, Ukrainos nacionalinio dramos teatro aktorius Bogdanas Beniukas (Богдан Михaйлович Бенюк). Pasak režisieriaus, pjesę reikėtų pritaikyti šiam aktoriui, o M. Ivaškevičiaus manymu, ji turėtų tapti dar „karštesnė“, nes ukrainiečiai gyvena daug arčiau viso to pragaro, kurį mes tik stebime iš toli. Pjesės skaitymas Kijeve jau įvyko.
M.Ivaškevičius turi parengęs ir rusišką pjesės versiją, kuri vadinasi „Pragaras ir taika (arba pasaulis)“ (rus. „Ад и мир“), tik joje pagrindiniai Masaros ir Merginos iš salės monologai sakomi, pritaikant juos prie Rusijos situacijos – taip pat kviečiant į karą, bet už Rusiją, panaudojant Rusijos propagandos motyvus. Pjesės skaitymas viename teatre jau įvyko, bet teatras taip ir nesiryžo statyti spektaklio, suprasdamas, kad tai pernelyg pavojinga. Dar viena trupė šiuo metu ieško scenos, kurioje galėtų pastatyti šią pjesę.
Naujausia M. Ivaškevičiaus pjesė „Miegantys“ gvildena totalitarinės visuomenės temą. Pjesės veiksmas vyksta ateities Maskvoje, kurioje dalis žmonių miega anabiozės būklėje, įkūnydami tobulą totalitarinę santvarką.
