Panirti į paslapčių pasaulį
Augusto Strindbergo „Freken Julija“ – tai pjesė, kuri leidžia panirti į paslapčių ir nuojautų kupiną pasaulį. Ar visuomet mes esame tie, kuo norėtume būti? Tikriausiai ne... Tačiau mes turime visą gyvenimą, kad tai ištaisytume. Visos paslaptys išryškėja Joninių naktį grafų namo virtuvėje. Meilės trikampis. Jis, liokajus, nori kilti aukštyn, ji, grafienė, trokšta pasiekti dugną, o liokajaus nuotaka, grafienės tarnaitė, tiesiog ramiai miega. Tai, kas iš pradžių rodėsi visai nekalta, tampa nevaldomomis aistromis, ilgai slėpto švelnumo ir atviros kovos naktimi. Nei vienas iš jų nežino, ką atneš aušra...
Spektaklio režisierius – Saulius Varnas, muziką spektakliui parinko taip pat Saulius Varnas, dailininkas-statytojas – Jūratė Račinskaitė.
Spektaklyje vaidina: Jelena Krivonos, Jevgenija Belocerkovskaja, Aleksandr Kulešov, Vladimir Petrovič.
Strindbergas vis dar populiarus
Švedų rašytojo Augusto Strindbergo (1849–1912) pastatymai vis dar sutraukia pilnas sales žiūrovų visame pasaulyje. Apie šio dramaturgo populiarumą švedų rašytojas Svenas Delblancas yra pasakęs: „Strindbergas – tai praeitis, dabartis ir ateitis.“ Autobiografinių motyvų kupinoje „Freken Julijoje“ (1888), kurią galima vadinti viena pirmųjų modernių tragedijų, A. Strindbergas ne tik atvirai kalba apie XIX amžiaus pabaigos visuomenės normas, žmonių santykius, nuožmią vyro ir moters kovą bei prieštaravimų draskomų veikėjų tapatybes, bet ir įkūnija savo asmenines baimes, sukurdamas daugiaveidės Freken Julijos portretą.
Jau dvejus metus Mogiliovo srities dramos teatre vyriausiuoju režisieriumi dirbantis Saulius Varnas mielai sutiko pabendrauti ir atsakyti į keletą klausimų.
– Į Lietuvą, Vilnių ir Panevėžį, atvežate svetur sukurtą spektaklį?
– Sugrįžtu dažnai, kelis kartus per metus. O šis sugrįžimas susijęs su gastrolėmis, nors ir trumpalaikėmis. Iš Mogiliovo atvežame spektaklį „Freken Julija“. Pirmiausiai jį spalio 27 dieną pamatys sostinės gyventojai, o spalio 28-ąją – panevėžiečiai.
– A. Strindbergo pjesę „Freken Julija“ statėt ne tik Mogiliovo dramos teatre, bet ir Makedonijos Skopjės teatre.
– Keista to spektaklio istorija. „Freken Juliją“ turėjau statyti Mogiliove, o Makedonijoje – visai kitą A. Strindbergo spektaklį. Makedonijos Skopjės teatras šventė jubiliejų ir visa trupė buvo ta švente užsiėmusi. Todėl pasiūlyta pakeisti spektaklį kitu, mažesnės apimties. Turėjau statyti „Šmėklų sonatą“, o pastačiau „Freken Juliją“. Spektaklis sulaukė didelio dėmesio ir buvo rodomas įvairiuose Makedonijos miestuose. Bet buvau pasižadėjęs „Freken Juliją“ statyti festivaliui Baltarusijoje – pažadą išpildžiau.
– Ar labai skirtingi šie du pastatymai?
– Statant pjesę Mogiliove teko daug ką keisti. Kadangi teatras turi profesionalius keturis muzikantus, grojančiais įvairiais instrumentais, juos įtraukiau į spektaklį. Muzika – tarsi leitmotyvas – įvadas į spektaklį. Ji padeda materializuoti vizualų vaizdą. To Makedonijoje nebuvo. Be to, Baltarusijoje vaidina visai kitokios prigimties aktoriai. Tačiau, kaip sakė Frydrichas Nyčė, jeigu nori, kad įvyktų dvasioje žvaigždžių šokis, tai turi įsileisti chaosą. O įsileidęs chaosą nežinai, kas gali gimti (šypsosi).
– Įsileidot chaosą. Ir kas gimė?
– Pabandžiau kurti spektaklį tarsi iš nieko. Man nėra įdomu, kai teatras tarnauja literatūrai. Ta prasme, kai skaitai pjesę ir statai spektaklį žodis žodin pagal parašytą pjesę. Žinoma, tekstą analizuoju ir bandau suvokti, ką galvojo autorius, ką kiti apie tai galvoja, galvojo. Tačiau man tai yra prielaida statyti savaip, kviesti į dialogą žiūrovus ir pateikti tai, kas aktualu šiandien. Tai tam tikra provokacija. Ir su „Freken Julija“ ėjau tuo keliu. Mogiliovo spektaklio variantas man yra kur kas brandesnis nei pastatytas Skopjės teatre Makedonijoje. Mogiliovo dramos teatre gimė puikus spektaklis, kuris pabuvojo daugelyje vietų.Jam skirta Baltarusijos nacionalinė premija už geriausią režisūrą. Spektaklis pastatytas 2013 metais ir vis dar rodomas. Beje, į gastroles Lietuvoje norėjau atvežti ką kita. Esu pastatęs Stanislovo Vitkevičiaus „Mažą dvarelį“. Šis spektaklis kadaise buvo pastatytas Panevėžyje. Būtų įdomu palyginti tuos du spektaklius, nes jie visiškai skirtingi.
– Pjesė „Freken Julija“ parašyta XIX amžiaus pabaigoje. Ar tema, kuri gvildenama spektaklyje, aktuali šiandien?
– Tai, kas vyksta tarp vyro ir moters – visais laikais aktualu. Tie santykiai – amžini. Viskas priklauso, kaip juos pateiksime: šiandieninė situacija, kitoks aspektas... Reikia nepamiršti, kad A. Strindbergas puikiai valdo žodį. Be to, jis vienas iš pirmųjų modernistų dramaturgijoje ir darė didžiulė įtaką kitiems to amžiaus rašytojams. Todėl, klausimas dėl problemos aktualumo kilti net negali. Tik viskas spendžiasi, kokia kalba į žiūrovą prabyla teatras.
– Ir kokia kalba jūs kreipiatės į žiūrovus?
– Na, tą kalbą pamatys Lietuvos žiūrovai ir galės įvertinti. Kita vertus, man labai įdomu, kas yra tarp žodžių, tarp eilučių. Žodis įdomus, kai skaitau tekstą, o teatras nėra žodis. Teatras yra tai, kas yra tarp žodžių. Teatre yra labai daug kitų išraiškos priemonių, scenos formų. Labai svarbu, kaip ta forma juda scenoje, kokios spalvos vyrauja scenoje, kaip jos kinta, transformuojasi. Žodis svarbus verbaline prasme, kaip muzika... „Freken Julija“ „papasakota įvairiomis spalvomis. Kiekvienas atsirinks savąją. Kas žiūrovui svarbu šiandien, tą ir suras mano spektaklyje.
– Jūsų „Freken Julija“ – drama ar tragedija? O gal galimybė žiūrovui fantazuoti?
– Visaip galima traktuoti. Gyvenimas – kur kas išmintingesnis, nei mums atrodo. Iš visko, ką randame gyvenime, „susirenkame“ save, formuojame save. Spektaklyje atsiskleidžia dviejų pasaulių – vyriško ir moteriškojo – susitikimas. Visada išlieka klausimas, koks tas susitikimas bus, kaip jis keisis. Gamta – nuolatinis kitimas, bet viskas taip įdomiai ir protingai surėdyta, kad visada turime chemiją tarp vyro ir moters. Net ir žinodami, kad tas ėjimas vienas kito link – pražūtingas, vis vien judame ta trajektorija. Anglų mokslininkai sako, kad meilė yra liga. Anksčiau ar vėliau ta liga persergame, bet paskui vėl susergame. Ta tema man artima, nes nėra tikslaus atsakymo kaip reikia elgtis susirgus meile. Spektaklis pateikia variantus, kokį kelią galima rinktis, bet nediktuoja, kaip elgtis. Mene ir negali diktuoti, reikia laukti. Tai – dialogas ir kelias į tylą, o tyloje „išrišami“ visi klausimai. Tik tyloje, ne kalbėjime suvokiame prasmes. Todėl teatras moko klausytis tylos, įeiti į tylą. Tyla yra daugiakalbė. Joje yra visko, kaip ir chaose, kada tvėrėsi pasaulis. O vėliau iš to chaoso gimė harmonija... Taip ir spektaklis – turi savo
pradžią ir tam tikrą atkarpą, kurioje žiūrovui paliekama erdvė fantazuoti ir kurti savo istoriją.
– Kaip manote, kokia bus Lietuvos žiūrovų reakcija į spektaklį rusų kalba?
– Ateidamas į spektaklį žiūrovas turi turėti nuostatą išgirsti spektaklio dialogus, spalvas, išgirsti tylą ir mokėti ją suprasti. Rusų kalba neturėtų būti problema. Juolab, kad bus bėganti vertimo eilutė. Tačiau, manau, kad tos vertimo bėgančios eilutės visiškai nereikia. Žiūrėjau Japonijoje No teatro spektaklį. Nesuprantu japonų kalbos. Be to, dar ir vaidinama buvo senąją japonų aristokratų kalba. Ir turiu pasakyti, kad viską supratau. Nereikėjo vertimo, o poveikis buvo labai stiprus. Svarbu keistis energija, o ne žodžiais. Pasikartosiu, ir tyla teatre – svarbiau nei žodis.
