R.Šaltenytei nacionalinė premija skirta už nuosekliai puoselėtą vaidybos meno meistrystę. 15min pokalbis su aktore – ne tik apie vaidybos meną, tačiau ir apie jos gyvenimo patirtis, sutiktus žmones bei aktoriaus brandą.
– Peržvelgiau jūsų kūrybinę biografiją. Pirmasis jūsų apdovanojimas buvo 1985–1986 metais: sąjunginės respublikos jaunųjų menininkų turo apžiūros laureatė už Olgos vaidmenį L.Razumovskajos pjesėje „Seserys“? Atsimenate jį?
– Labai gerai atsimenu. Tai buvo kelionė į sąjunginį teatrų festivalį, kuris vyko Tbilisyje. Mus apgyvendino viename iš geriausių viešbučių. Kiekvieną dieną – po kelis spektaklius, ir visa tai nemokamai. Tais laikais, visų pirma, įspūdis buvo pati kelionė į Gruziją. O dar pamatai spektaklius. Tai kaip tu gali užmiršti?
– Pirmieji nepriklausomybės metai buvo sunkūs ekonomiškai. O kaip tada gyveno aktoriai?
– Sunkiai, kaip ir visi. Tik tiek, kad kai tavo lemputė dega teatre, kada visos mintys teatras – nori ar ne, vis tiek save aprengi gražiau. Ir ne apie tai galvoji. Buvo labai intensyvus kūrybinis darbas tiek teatre, tiek šalyje – virsmas. Daug išgyvenimų, naujų patirčių. Atsirado galimybė išvažiuoti, o mes draugavome su vienu Vokietijos teatru, kuris mums padėjo, globojo. Suprato, kad mums nelengva. Vaidinti važiavome pas juos, jie pas mus. Nepasakyčiau, kad mes labai vargom. Be to, nepriteklius labai gerai veikia fantaziją.
– Kaip apskritai teatrą pasirinkote?
– Nesąmoningai. Man visada patiko maivytis, patiko vaidinti darželyje, šokti prie eglutės, žaisti žaidimus, skaityti. Buvau drąsi mergaitė. O mokykloje, turbūt 4 klasėje, atlikti praktikos atėjo mokytoja Violeta Tapinienė. Ji įkūrė mokykloje dramos būrelį ir pakvietė mane, dar ketvirtokę. Įsisukau į tą žaidimą – mes labai gražiai žaidėme teatrą. Paskui į radiją buvau pakviesta, vesdavau laidas vaikams, jaunimui. Baigus mokyklą nelabai ir buvo klausimas, kas toliau. Nors pafantazuodavau, kad gal teisininke būti, gal dar kuo.
– Jūsų kurso vadovė tuometinėje konservatorijoje buvo profesorė I.Vaišytė. Džiaugėtės patekusi į jos kursą?
– Nors ir buvau vilnietė, bet tada ne itin domėjausi konservatorijos aktorine katedra, nelabai žinojau, kas dėsto. Neaudžiau minčių, kad noriu pas vieną ar kitą dėstytoją. Man tiesiog pasisekė. I.Vaišytė yra viena iš stipriausių aktorinio meistriškumo pedagogių.
– Jei ne aktorystė, kitas pasirinkimas būtų teisė?
– Nežinau. Man patiko, nes tai labai artima ir aktoriaus profesijai: nagrinėti žmonių poelgius, psichologiją, motyvus. Šios dvi profesijos labai arti viena kitos. Gal dėl to?
Dar man labai patiko ir dailė, nors mokytis neteko. Ir viskas, kas yra susieta su rankom. Kažkada man sakė: rankos irgi tave galėtų išmaitinti. Patinka krapštytis, o tuo laiku, kai buvo sunkiau viską nusipirki – papuošalų, drabužių, aksesuarų ir panašiai – juos pasidarydavau pati.
– Kokie dar jūsų pomėgiai, kurie nesusiję su teatru?
– Skaitymas. Bet jis susijęs su teatru. Labai mėgstu skaityti ir tiesiog kartais pati save stabdau. Pradedi vieną knygą, tada kitą. Ir galvoji: o kas ten buvo prieš tai, apie ką aš skaičiau? Perkrauni galvą, sustabdai save, kad persijungtum į kitus dalykus.
Gamta labai patinka, vaikščioti. Ir, aišku, tai, ką galima padaryti rankom. Megzti, verti papuošalus. Galų gale, net kepti pyragus.
– Dirbat Klaipėdoje jau daug metų. Šis miestas jūsų uostas?
– Taip, mano uostas.
– Nebuvo noro į Vilnių, Kauną?
– Ne. Iš Vilniaus visas kursas buvom paskirtas į Šiaulių dramos teatrą. Labai džiaugiausi, nes norėjosi pabėgti iš tėvų lizdo, savarankiškai gyventi. O dar ir visas kursas kartu – smagu, drąsu. Be to, į labai gerą teatrą patekom. Tuo metu Šiauliuose buvo vienas stipriausių teatrų Lietuvoje, kuriam vadovavo Aurelija Ragauskaitė. Patekom iš gerų rankų į labai geras rankas.
Po dvejų metų atvažiavau į Klaipėdą – tai irgi buvo nuostabus, stiprus teatras. Jam vadovavo Povilas Gaidys. Visą laiką turėjau darbą, nuostabus kolektyvas, labai talentingi žmonės.
– Kada ateina aktoriaus branda?
– Su darbais. Jeigu gauni gerų, stiprių vaidmenų, kada tau reikia ir galvą pasukti, ir per širdį vaidmenį perleisti – savo emocijas, išgyvenimus. Kai susitinki su stipriu režisieriumi, kuris tau padeda, o ne vien tavo potencialą išnaudoja, tada tu augi kaip aktorius. Jei nesi kvailas – tą savo patirčių bagažą krauni. Žinoma, yra slidūs momentai, nes tu gali galbūt būti išnaudojamas viena spalva. Pavyzdžiui, dramatine. Ar komiška. Bet pats taip pat turi galvoti apie tai, savo instrumentą derinti. Kad jo nenudrožtų kiti.
– Jums pačiai scenoje juoktis ar verkti labiau patinka?
– Aš daugiau verkiu scenoje, negu juokiuosi. Labai nuo dramatinių vaidmenų pradėjau. Man vis sekdavosi, kad tokius gaudavau.
Dar buvau jauna, kai reikėjo vaidinti „Kruvinose vestuvėse“. Vaidinau motiną, kuri praranda ir sūnus, ir vyrą. Tokiais išgyvenimais nėra taip paprasta įtikinti publiką. Bet iš kitos pusės, tai buvo labai naudinga. Vėliau atsirado režisieriai, kurie atidarė ir kitas mano dureles. Bet prajuokinti publiką yra sunkiau. Iš tikrųjų, gerąja prasme ją prajuokinti.
Aš daugiau verkiu scenoje, negu juokiuosi.
– Kas jūsų darbe padeda kaupti patirtį?
– Spektaklių žiūrėjimas, mokymasis. Iš visų – iš savo kolegų, iš režisierių. Viską sugeri į save. Paskui jau atsijosi, kas yra tavo, o kas ne. Kai patirties yra, iš karto nuskenuoji.
Dar filmai. Viskas gyvenime, kas yra aplinkui, tave moko. Ir žmonės sutikti. Labai įdomu stebėti žmones, tai vienas iš pratimų mūsų mokymo laiku. Stebėti žmones, gyvenimą.
– Kaip jūs saugote prisiminimus, jei juos saugote? Nuotraukos, dienoraščiai?
– Ne, niekada nerašiau dienoraščio. Kodėl? Nežinau. Savo nuotraukų iš spektaklių kartais juk reikia, bet ir jų nedaug turiu. Viskas yra viduje: kiek tau lemta atsiminti, tiek tu ir atsimeni. Turiu keletą studijų užrašų –ranka nekyla jų išmesti. Kai pavartai juos, pasižiūri nuotraukas – atsigamina, žinoma. O visko nesukaupsi. Nes žinai, kad paskui kažkam tai reikės išmesti.
– Ar buvo nuotykių scenoje?
– Labai daug. Ir linksmų, ir liūdnų. Bet nepasakyčiau, kad fiksuoju. Apie linksmus nelabai noriu kalbėti, nes man tokie skaitytojų ar žiūrovų linksminimai su anekdotiniais atsitikimais – nežinau...
– Esate sakiusi, kad šios profesijos rezultatų tu neapčiuopsi. Bet kaip ir kuo vertinamas aktoriaus darbas?
– Turbūt tiek, kiek jis palieka širdyje ir galvoje žiūrovo. Kiek palieka įspūdžio, išgyvenimo išėjus po spektaklio. Pamenu, kai dar dirbau Šiauliuose, mes buvome nuvažiavę į Panevėžį ir žiūrėjau Gyčio Padegimo spektaklį „Freken Julija“, tuo metu jie gastroliavo Panevėžyje.
Išėjau iš spektaklio ir vaikščiojau gal porą valandų po Panevėžį, negalėjau eiti viešbutį. Pajutau sukrėtimą, kaip taip galima suvaidinti? O kaip kitaip išmatuosi rezultatą? Tai yra labai subjektyvu. Ir visi apdovanojimai turi subjektyvumo natą. Nieko nepadarysi. Tai ne sportas – nepamatuosi centimetrais, metrais, nepasversi, kiek tu vertesnis už kitą.
– Labai graži jūsų pasakyta mintis, kad tu negali neštis vaidmens su savimi, tai be galo sunku ir kad tai ne rankinukas. Klasikinis klausimas: kaip jūs išeinant iš savo vaidmenų? Net būdamas žiūrovas, skaitytojas iš kūrinio ir pats kartais sunkiai išeini, pagauni save kelias dienas besinešiojantį, pavyzdžiui, skaitytos knygos gyvenimą. O jūs?
– Išprotėtum, jei nemokėtum išeiti, atsijungti. Manau, kad kiekvienas savaip tą išmoksta. Jaunystėje gal buvo lengviau, nes mes visi stipresni jaunystėje. Dabar jau yra sunkiau, nes galbūt tu sau mažiau leidi klysti, gal atsakomybė didesnė savaime yra.
Atrodo, jau tiek metų šioje profesijoje, jau turi kone tobulai viską žinoti, bet mene taip nebūna. Tu tiesiog padėkoji tam vaidmeniui ir bandai su juo atsisveikinti iki kito karto, kad jis palauktų tavęs.
– Ar yra buvę atvejų, kai pati sau nepriimdavot vaidmens?
– Buvo. Prisiminiau dabar, ką galėčiau papasakoti apie atsitikimus. 1990–1991 metais mūsų teatre Aurelija Ragauskaitė statė B.Brecho „Geras žmogus iš Sezuano“. Ragauskaitė pasakė: arba pagrindiniam vaidmeniui duodate aktorę Šaltenytę, arba aš nestatau spektaklio. Ant lentos pakabino įsakymą, aš matau savo pavardę ir jokio džiaugsmo: stoviu ir verkiu. Gavai tokį sudėtingą pagrindinį vaidmenį, o tu verki.
Ir man labai nesisekė tas darbas. Po repeticijų mes kalbėdavome su režisiere, analizuodavome. Kol įvyko lūžis. Tai buvo vienas stipriausių mano darbų, be galo sudėtingas vaidmuo. Tu turi vaidinti ir moterį, ir vyrą. Reikia visiškai kitokio mąstymo, požiūrio į gyvenimą.
Istorija su šiuo spektakliu buvo labai įdomi. Kaip ir minėjau, mes dirbome su vokiečiais, o šį spektaklį buvome pakviesti suvaidinti Liubeko teatre, profesionaliame dramos teatre.
Iš vakaro žiūrėjome jų pastatytą „Gerą žmogų iš Sezuano“. Pamatėm techniškai įspūdingą spektaklį. Ir apšvietimas, ir dekoracijos. Mes apie tokias galimybes net pasvajoti negalėjome. Bet tai buvo taip nuobodu! Aš žiūrėdama ir snausti pradėjau.
Išėjome vaidinti, o salėje – kai atsidarė scena – toks kvapas užsienietiškų gerų kvepalų pasklido!
Kitą dieną vaidinome mes. Mūsų dekoracija iš tamsioas faneros sukalta. Kaip seimo tribūnos. Darbininkai ją kala ir matosi, kaip jie šaiposi. Visiškai kitas pasaulis atvažiavęs.
Išėjome vaidinti, o salėje – kai atsidarė scena – toks kvapas užsienietiškų gerų kvepalų pasklido! Nuo žiūrovų. Atrodė, kad mes iš tikrųjų nusileidome kitoje planetoje. Kojos ir rankos dreba, atrodo, kad ir balso tu jau nebeturi.
Po pirmos nedidelės scenos salėje pasigirdo trypimas kojomis, švilpimas. Kas čia? Ar toliau vaidinti, ar išeiti, nes mus nušvilpė? Režisierė užkulisiuose stovi ir rodo: dirbam toliau. Vaidiname toliau, ir vėl ta pati reakcija. Tada mes supratome, kad čia yra labai gerai. Kad šitie ponai su frakais, damos su perlais – jie taip priima spektaklį.
Mes niekada nėjome tiek lenktis, kaip tąkart. Niekada neturėjome tokių gėlių. Jas vežėm, jos netilpo į autobusą, bet labai norėjome parvežti saviškiams, parodyti, kokių gėlių mes gavome.
Tai buvo rudenį. Grįžome namo. Ir netrukus man skambina iš mūsų teatro. Sako: Regina, į teatrą atėjo dvi dėžės ir ant jų užrašyta Šen Te. Perduoti Šen Te. Tai mano personažo vardas. Dar vokiečių kalba užrašyta, kad nuo dievų. Nustebau.
Parsinešėm tas dėžes namo, atidarėm abu su vyru. O ten prikrauta visko visko, ko reikėtų Kalėdoms. Ir nė vieno vardo, pavardės. Pasirodė, kad atsiuntė tie trys dievai – aktoriai – kurie vaidino jų spektaklyje.
Tai buvo metas, kai pas mus nei žvakių gražių, nei staltiesių nebuvo, servetėlių, gero aliejaus, sausainių, žaisliukų. Aš sėdėjau ir verkiau. Vėliau susiradau jų pavardes, parašiau, padėkojau.
– Kai minėjote, kad žiūrėdama spektaklį pradėjote kone snausti, prisiminiau, kaip vieną kartą teatre esu užmigus. Paskui buvo labai gėda.
– Bet, tikiuosi, ne mūsų spektaklyje?
– Ne ne. Ar taip nutinka, kažin, kartais ir kitiems žiūrovams?
– Nutinka. Ypač jei esi po kelionės ar pavargęs. Aš jums pasakysiu: aš užmigau Maskvoje, P.Bruko „Vyšnių sodą“ žiūrėdama. Buvau po kelionės traukiniu, nes tada traukinys Vilnius–Maskva naktį važiuodavo. Negalėjau normaliai išsimiegoti – buvo tokia kompanija kupė. Spektaklyje sėdėjau pačiame gale, viršuje, beveik nieko nemačiau. Ir aš užmigau – savo gėdai. Gal knarkt nepradėjau?
Brukas teatro dievas, geriausias pasaulio režisierius tada buvo. Ir aš užmigau.
Bet paskui turėjau galimybę spektaklį pažiūrėti kitą dieną. Sėdėjau antroje eilėje. Tada ir verkiau, ir juokiausi. Žiūrėjau visą spektaklį. Suvokiau, kas yra tikrasis Brukas. Taip kad visko būna.
– Žiūrovų salėje nutinka įvairių dalykų. Pradedant nuo to, kad užeina žmogui kosulio priepuolis arba suskamba telefonas. Aktoriai tai girdi, jaučia? Kaip tai paliečia žmogų, kuris yra scenoje?
– Priklauso nuo spektaklio. Būna visokių atvejų. Būna, kad sustabdomas spektaklis. Jeigu yra spektaklis, kur galima improvizuoti, aktorius sustabdo spektaklį ir sako: jūs pakalbėkite, mes palauksime. Įsivaizduojate, kokia situacija?
Tada žmogus visą gyvenimą atsimins, kad reikia išjungti telefono garsą. Visokių atvejų būna. Telefonas dar ne visiškai piktybinis dalykas. Bet žmonės ateina su vyno taurėmis ar atsineša stipresnio gėrimo, o paprašyti išeiti, padeda aiškinti nusipirkę bilietą ir ką nori, tą gali daryti. Tada turbūt yra baisiau. Toks požiūris į profesiją, į teatrą yra labai nepagirtinas, švelniai tariant.
Bet su laiku... Gal sovietmečiu, kai buvo perkami spektakliai – įmonės pirkdavo, profesinės mokyklos – buvo kitaip. Spektaklio metu ne tik valgydavo saldainius, bet ir mėtydavo popierius į sceną. Visko yra buvę.
Aš manau, kad tie aktoriai, kurie sustabdydavo spektaklį arba tie režisieriai, kurie sustabdydavo ir paprašydavo išeiti iš salės – toks jų požiūris teisingas. Nekreipti dėmesio, kai piktybiškai kenkia, negerai. Tada mes leidžiame suprasti, kad aktoriaus profesija iš tikrųjų yra negerbtina. Kad jis tik linksmintojas.
– Jums teko dirbti su su Eimuntu Nekrošiumi, kada režisierius Klaipėdos dramos teatre statė spektaklį „Kalės vaikai“. Kokią žymę jums paliko darbas su juo?
– Pas mus jis dirbo labai neilgai. Gerą mėnesį. Tas laikas buvo įsimintinas. Visas, nuo pat pirmosios repeticijos.
Aš jį vadinau Eimiu – jis man leisdavo taip vadinti, nes buvome pažįstami nuo jaunystės. Vieną kartą pavadinau režisieriumi, tai nustebęs pasižiūrėjo. Sako: čia dabar kas?
Savo lėtumu, savo šiltu žvilgsniu, kad ir niūroku šiek tiek, jis sugebėdavo sukurti atmosferą, nuteikti mus visus darbui. Repeticijų metu nereikalaudavo rezultato iš karto.
Viskas būdavo vaidmens – lyg kažkokio rūbo – matavimasis. Jis žinojo, kad ateis laikas ir bus tas rezultatas. Reikia atsargiai eiti į jį. E.Nekrošius, kaip režisierius, aktoriams labai daug davė. Jis labai darbštus, ir namų darbus padarydavo, ateidavo į repeticiją pasiruošęs kaip nė vienas kitas turbūt. Jo pastabos, mizanscenos – jei tu iš karto nesupranti, tave įveda į to vaidmens karalystę ir vaidmens charakterį. Labirintais jis tave vedžioja, net sunku suvokti, kaip jis tą darė. Kaip burtininkas, kaip magas.
Ir jam patiko dirbti pas mus teatre. Režisierius nė vieno svetimo aktoriaus neėmė – visi buvo iš mūsų trupės. Dėkodavo mums už repeticiją, sakydavo, kad jam ramu, nes žino, kad ateis ir visi aktoriai bus repeticijoje. Nebus nė vieno, kuris, pavydžiui, kur nors filmuojasi. Sakydavo mums: jūs gyvenate tik mano medžiaga.
– Mūsų gyvenimuose yra svarbios kitų žmonių išmintys, kurias kartais netikėtai gauname?
– Labai. Todėl, kad tai yra tavo sutiktas mokytojas, kuris tave išmokė, ko dar nemokėjai. Tiek scenoje, tiek gyvenime. Tu patirties gavai savo aktoriniam bagažui. Ir kaip žmogus.
