Nacionalinės premijos laureatė Viktorija Kuodytė: teatras – žiaurus, bet netikras žaidimas

„Teatras, ypač dramos spektakliai, man atrodė kaip melo sala“, – teigia Viktorija Kuodytė. Teatre ji sako atsidūrusi atsitiktinai ir iš pradžių jo visai nemėgusi, tačiau čia užsiliko ilgam.
Viktorija Kuodytė
Viktorija Kuodytė / Lukas Balandis / BNS nuotr.

V.Kuodytė šiandien yra viena garsiausių Lietuvos teatro bei kino aktorių. Dirbusi su tokiais režisieriais kaip Eimuntas Nekrošius, Krystianas Lupa, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, Algimantas Puipa ir kt., V.Kuodytė greta kitų įvertinimų nuo šiol gali įsirašyti dar vieną – 2019 m. ji tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate. Premija jai paskirta „už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre“.

Interviu 15min V.Kuodytė pasakoja apie savo kelią į teatrą ir tai, kodėl Nacionalinė premija gali sukelti norą nuo jo atsitraukti.

– Apie kokias profesijas svajojote vaikystėje?

– Norėjau būti darželio auklėtoja. Daug metų tai tęsėsi – nuo tada, kai pati buvau darželinukė, iki kokios 8–9 klasės. Ir dabar dirbu su vaikais, turiu dramos būrelį pradinukų mokykloje, dirbu su dar mažesniais. Pomėgis dirbti su mažiukais išliko iki dabar, man labai gera bendrauti su vaikais.

– Kaip šiame kontekste atsirado aktorystė?

– Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Tikrai niekada nenorėjau būti scenoje – buvimas joje turbūt apskritai buvo didžioji gyvenimo fobija. Baigiau M.K.Čiurlionio menų gimnaziją kaip pianistė. Stojau į vokalą, dvejus metus pasimokius mane iš ten išmetė. Ir tada iš nevilties stojau į aktorinį, kad kažką veikčiau gyvenime. Galvojau: ten ir dainuoja, ir muzikuoja, ir kažką kalba...

– Už ką jus išmetė iš vokalo?

– Mano balsas buvo mažas. Ir aš tikriausiai nesusitvarkiau su fobija, kuomet turi dar labiau tiesiogiai būti scenoje, žvelgti į žiūrovą. Kai groji, groji profiliu, o dainininkas turi būti tiesioginiame kontakte. Tuo metu man tai buvo visiškai neįmanoma.

Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Kuodytė
Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Kuodytė

– Tačiau vaidyba, atrodo, reikalauja lygiai to paties – tiesioginio kontakto su žiūrovu.

– Visiškai ne to paties. Nes aktorystėje tu tampi kitu žmogumi ir tai yra proga už kažko pasislėpti. Tada drąsiau.

– Eidama į sceną kaip aktorė baimės visai nejaučiate? Ar toji baimė yra kitokia?

– Daugiau jaučiu atsakomybę. Suklysti grojant ir suklysti vaidinant – tai du skirtingi dalykai. Nes kai suklysti vaidinant, visada gali išsisukti (juokiasi).

Muzika, ypatingai klasikinė muzika, turi labai aiškią harmoniją, kur kiekviena neteisinga gaida akivaizdžiai rodys, jog suklydai. Galbūt šiuolaikiniai kūriniai leidžia daugiau „paplaukioti“ harmonijoje. Tačiau grodama jausdavau baisų stresą, kad sustosiu ir nežinosiu, ką daryti. Scenoje, kai esi aktorius, praktiškai visada žinai, kaip išsigelbėti iš tų juodųjų duobių.

Tikrai niekada nenorėjau būti scenoje – buvimas joje turbūt apskritai buvo didžioji gyvenimo fobija.

– Ar dar grojate savo malonumui?

– Taip, turiu namuose pianiną. Tai tikrai nėra tas baldas, ant kurio statomi daiktai. Prisėdu, pagroju, pasiimu naujų kūrinių. Valdau tą abėcėlę. Tai kaip mokėti užsienio kalbą – labai smagu išmanyti muzikinį raštą.

Dažnai nutinka, kad ir spektaklio metu manęs vis paprašo pagroti. Bet dabar jau to vengiu, kaip kad vengiu scenoje dainuoti. Nes tu vis kartojiesi, kartojiesi, o muzika, iš tiesų, visai per kitus dalykus pasireiškia – nebūtinai turi tiesiogiai ją atlikti.

– Ar įstojusi į vaidybą jau pajutote norą būti aktore?

– Įstoti įstojau, bet, galvojau, pasimokysiu, ir veiksiu kažką kito.

– Ką? Planavote būti darželio auklėtoja?

– Nežinau, tada visiškai negalvojau apie ateitį. Mane stebina mano vaikai. Turiu dvi dukras, kurios jau dabar kankinasi galvodamos, kaip užsidirbs duoną. Ir jau turi planus. Man nuostabu, kad jų suvokimas visiškai kitoks. O aš plano neturėjau. Bet juk grojau – visada galėjau būti pianino mokytoja ar akompaniatorė.

Tai, kad likau teatre, taip pat buvo atsitiktinumas. Trečiame kurse mane pastebėjo Eimuntas Nekrošius. Tiksliau, išgirdo balsą repetuojant ir norėjo, kad to balso savininkas ateitų į repeticiją – tuo metu jis statė Puškino „Mažąsias tragedijas“. Aš atėjau ir užsilikau pas jį dešimčiai metų.

D.Matvejevo nuotr./Aktoriai Viktorija Kuodytė, Povilas Budrys, Gediminas Sederavičius.
D.Matvejevo nuotr./Aktoriai Viktorija Kuodytė, Povilas Budrys, Gediminas Sederavičius.

– Bet užsilikote turbūt ne vien dėl atsitiktinumo.

– Tuo metu teatras man buvo svetima sfera. Visi sakydavo: „O, tu pas Nekrošių“. Supratau, kad turbūt turėčiau tai labai vertinti… Bet tas suvokimas atėjo vėliau.

Nuo pirmųjų spektaklių atsivėrė vartai į pasaulį. E.Nekrošius buvo išėjęs iš Jaunimo teatro ir jo spektakliai pateko į teatro festivalį „LIFE“, kuris suteikė galimybę keliauti. Man, jaunam 24-erių metų žmogui, atrodė, jog va, gali keliauti ypatingai nedirbdamas.

Teatras ir darbas man iš tiesų keistai siejosi. Maniau, kad čia žmonės nelabai dirba, palyginus su tuo, kiek dirba muzikantai. Viskas kažkaip nerimta atrodė, o ir tas mano pirmas vaidmuo man pačiai nesuprantamas buvo – truputį pabėgioju, truputį padainuoju, truputį pažaidžiu scenoje... O kiti sako, kad išeina neblogai, moka pinigus ir dar pamatai pasaulio. Tai ko daugiau norėti? (juokasi)

Teatras ir darbas man iš tiesų keistai siejosi. Maniau, kad čia žmonės nelabai dirba, palyginus su tuo, kiek dirba muzikantai.

– Nacionalinė premija jums buvo paskirta už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre. Tuomet sakėte, kad tą asmenybės žymę daugiausia siejate su E.Nekrošiumi ir jo teatro autentiškumu. Kokias svarbiausias pamokas iš jo išmokote?

– Kai pradėjau dirbti su Nekrošiumi, buvau visiškai nieko neišmananti. Teatras, ypač dramos spektakliai, man atrodė kaip melo sala. Aš augau su muzika, lankydavau operos teatrą, kur man viskas būdavo aišku – į forsuotus vaidybinius sprendimus nekreipdavau dėmesio, nes viską užpildydavo muzika. O štai dramos teatre tas emocijų rodymas man net buvo šlykštus.

Nekrošiaus teatre viso to nebuvo. Ten viskas buvo paslėpta už vaizdinių, už metaforų, kurios buvo kaip didžiulė paslaptis, kurią visada norėdavai įminti.

Dabar pasakyčiau, kad tas mįslės įminimas yra didysis Nekrošiaus mokymas. Ir dabar, gaudamas bet kokį vaidmenį, tu mini mįslę. Kaip ją savitai įminti? Atsakymas yra universalus, bet prieiti prie jo galima labai skirtingais keliais. Nekrošius tą galimybę sukurdavo savo unikaliu darbo procesu.

– Po darbo su išskirtinį braižą turinčiu E.Nekrošiumi nebuvo sunku pradėti dirbti su kitais režisieriais?

– Siaubingai sunku (juokiasi). Dešimt metų bandžiau įminti tą jo mįslę, o tuomet papuoliau pas Gintarą Varną, kurio teatro kalba yra visiškai kitokia.

G.Varnas sakė, kad žodis yra viena iš teatro esmių. O žodžio aš bijojau. Kalbėdavau tyliai, manęs nesigirdėdavo, nes žodžiu aš nepasitikėjau. Man atrodė, kad įdomiau tai, kas yra už jo. Turėjau didžiulius monologus, kurie man kėlė siaubą.

Reikėjo pradėti maitintis visai kitais patiekalais. Nežinau, kaip įvardinti Nekrošiaus meniu – gal vegetariškas? Nuo vegetariško meniu reikėjo pereiti prie gausiai nukrauto barokiško stalo (juokiasi).

– Aktorystė yra ta profesija, kurioje visada esi priklausomas. Pirmiausia, nuo režisieriaus. Esate buvusi tokiose situacijose, kur priklausymas nuo kito – jo kūrybinio metodo, idėjų, o gal jų stokos – erzino ir norėjote iš to išsivaduoti?

– Aš turiu savo braižą apie kurį režisieriams nepasakoju. Bet jį turiu.

Labai nuodugniai išklausau režisieriaus troškimus, visą meninę koncepciją, idėją, temas, santykius tarp veikėjų. Bet visada ieškau, kaip man pačiai patogiai pasidaryti tai, ko režisierius trokšta. Ne tiesmukai pildyti pageidavimus, bet rasti savo kelią, kaip padaryti, kad man būti scenoje būtų jauku.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Spektaklio „Bado Meistras“ Valdovų rūmų kieme akimirka
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Spektaklio „Bado Meistras“ Valdovų rūmų kieme akimirka

Režisierius nesako, kad vaidinu blogai, net jei jis iš pradžių man galbūt ir sakė visiškai priešingus dalykus. Aš iš tų aktorių, kurie nelabai kalba su režisierium, nesako, ką norėtų padaryti, ką pasakyti, ką galvoja apie personažą… Nemėgstu diskusijų. Tiesiog klausau, o vėliau jau ieškau to kelio.

– Ar jūsų karjeroje buvo vaidmenų, kurių dabar, žiūrėdama iš perspektyvos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebesirinktumėte?

– Išskirčiau vieną vaidmenį, kuris reikalavo maksimalių psichologinių kančių. Kalbu apie Gintaro Varno spektaklį, Euripido „Bakchantes“. Ten buvo viena scena, trunkanti 10 minučių. Toje scenoje Agavė atsineša ant ilgo pagalio pamautą žmogaus galvą, manydama, kad tai yra liūto galva. Vėliau ji atpažįsta, kad tai jos sūnaus galva, kad ji pati savo rankomis tą vaiką sudraskė ir pamovė ant pagalio.

Formos, kaip pavaizduoti tą lūžį, mes neradome, o tai reiškia, jog turėjau tam tikra prasme susitapatinti su situacija, kad ji žiūrovui būtų paveiki. Aš suprantu, teatras reikalauja kraujo ir žiūrovui tas kraujas patinka, kaip sako Lorca. Bet aktoriui tai yra nepavydėtina.

– Ar visi šie susitapatinimai su personažais nekelia rizikos pamesti save pačią?

– Aš į nieką nežiūriu rimtai (juokiasi). Nesureikšminu teatro. Tai žiaurus, bet netikras žaidimas. Ir tai yra darbas – ateini į darbą, atidirbi ir iš jo išeini.

Kalbu lyg tai būtų labai lengva, nors lengva nėra. Bet aš labai sąmoningai stengiuosi tai daryti, kad galvoje neįvyktų kažkokių esminių lūžių. Nes visa tai yra labai arti.

– Kurdama vaidmenis suprantate kažką apie save? Kaip apie žmogų, ne kaip apie aktorę.

– Taip, labai daug supranti apie save ir vis keli sau klausimą: kodėl netampi išmintingesnis, harmoningesnis, ramesnis, švelnesnis? Ne, tai neatsitinka. Nors tiek daug žmonių gyvenimų išanalizavai, tiek santykių rebusų išsprendei...

Gyvenime, atrodo, viskas taip neįdomiai, net primityviai vyksta. Ir galvoji – gi tokią meilę ką tik suvaidinai, eik ir pernešk tuos jausmus tam žmogui, su kuriuo esi. Bet ten viskas, regis, išeina kažkaip banaliai. Arba atvirkščiai.

Paradoksalu, bet teatre visos emocijos dažnai atrodo tikresnės nei gyvenime. Jūs klausėt, ar aš nepametu savęs. Ir aš nežinau. Bet žinau, kad ne vienas aktorius tą patį jaučia. Jam apie intymiausius dalykus lengviau kalbėti scenoje, o ne su artimiausiu žmogumi, vaikais, tėvais.

Ne vienas aktorius tą patį jaučia. Jam apie intymiausius dalykus lengviau kalbėti scenoje, o ne su artimiausiu žmogumi, vaikais, tėvais.

– Esate sakiusi, jog keistai jaučiatės, kai jus vadina ir kino aktore, bet dabar, atrodo, kine vaidinate dažniau. Gal tas žodžių junginys – „kino aktorė“ – tapo šiek tiek artimesnis?

– Manau, pats teatras po truputį tampa vis kinematografiškesnis. Gal ir ekonominės aplinkybės lemia, kad režisieriai, neturėdami galimybių gauti finansavimą dideliems pastatymams, kuria mažesnius spektaklius, kur žiūrovas yra arti. Spektaklis tampa tarsi pokalbiu. Man tai visai patinka, bet jei visas teatras būtų toks, būtų nuobodu. Nes turėti tą atstumą, perspektyvą yra nuostabu. Tiek aktoriui, tiek žiūrovui.

– Ar aktoriui tenkantis emocinis krūvis kine yra mažesnis, nei teatre?

– Kine turi staigiai, be pasiruošimo mestis į sceną. Išgirsti „action“ ir turi imti vaidinti – tai sunkiau nei teatre, kai palaipsniui, vaidinant sceną po scenos, prieini prie tos emocijos. Be to, tai yra maksimali koncentracija. Neturi galimybės daug kartų to paties pervaidinti. Aišku, gali 20 dublių daryti, bet, man atrodo, dažnai kuo daugiau dublių, tuo jie būna beviltiškesni (juokiasi). Juo labiau, kad ir čia priklausai nuo partnerių. Tau scena gali pavykti puikiai, o tavo partneriui ne.

Todėl nesakyčiau, kad to emocinio krūvio mažiau. Tik tos emocijos yra kitaip reiškiamos.

– Kaip jaučiatės žiūrėdama filmus, kuriuose vaidinate?

– Dabar jau normaliai. Paskutinį kartą mačiau save Algimanto Puipos filme „Kita tylos pusė“ ir nuo pat pirmo kadro supratau, kad kažkaip ramiai į save žiūriu – tarsi būčiau istorijos dalis, o ne „aš“. Apskritai, tas „aš“ yra labai abejotinas dalykas. Kas tas „aš“? Mes nežinom. Todėl dabar stengiuosi į save žiūrėti žiūrovo akimis.

„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“
„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“

– Kokia jūs esate žiūrovė? Ar einate į teatrą ir kiną ne iš profesinių paskatų?

– Žinoma, einu. Bet atitolti nuo profesinio vertinimo sunku ir tai net erzina. Nes niekas juk neklausė tavo nuomonės, tai kodėl tu ją kiši? Bet, galvoju, tai turbūt atsiranda ir dėl pedagoginių įgūdžių. Dirbant su studentais, visada turi komentuoti. O po to, žiūrėk, nors tavęs nei kas prašo, nei ką, tu jau vis tiek komentuoji. Reikia daugiau pasaulį stebėti ir mažiau komentuoti.

– Užsiminėt apie pedagogiką. Kas, jūsų akimis žiūrint, yra geras pedagogas?

– Man atrodo, geras pedagogas yra tas, kuris sugeba uždegti jauną žmogų mokymuisi, mano atveju, kūrybai. Kitas svarbus elementas – išmokyti dirbti savarankiškai. Tai jau susiję su aktoryste, nes to čia labai reikia. Kad tas jaunas žmogus pats sau galėtų tapti kritiku, analizuojančiu žiūrovu.

Reikia daugiau pasaulį stebėti ir mažiau komentuoti.

– Kas šiame darbe jums yra sunkiausia?

– Nekišti savo skonio. Sunku šitai valdyti – atrasti, kur lenda tavo estetinis supratimas, o kur jau iš tikrųjų reikia kritikos. Man yra labai svarbu, kad studentas ne kartotų tai, ką jam pasakei, bet suvokęs kryptį rastų savo sprendimus. Aš pati taip dariau dirbdama su režisieriais, žinau, kad tai veikia.

Aktorystės išmokyti nėra įmanoma. Yra tie, kuriems atrodo: va, ir tą padariau, ir tą, ir vis tiek neišeina. O neišeina dėl to, kad aš į tave neįlįsiu.

Prisimenu savo vokalo studijas. Turėjau nuostabią dėstytoją, dainininkę Ireną Milkevičiūtę. Ji sakydavo: tiesiog išsižiok ir dainuok (juokiasi). Dabar aš suprantu, ką ji sakė, bet tada tai buvo katastrofa. Aš išsižiodavau, bet vis tiek nieko neišeidavo. Nes principas yra tas pats. Tu pats turi suvokti savo aparatą, pats išsianalizuoti techninius dalykus. Dėl to ir yra taip svarbu išmokti sąmoningai dirbti pačiam.

– Kalbamės likus kelioms dienoms iki Nacionalinės premijos įteikimo. Kaip dėl to jaučiatės? Kokią vietą jūsų karjeroje, kurioje buvo nemažai įvertinimų, užims Nacionalinė premija?

– Kai galvoju apie savo kelią, atrodo, kad ta Nacionalinė premija yra vietoje (juokiasi). Pergalvoji, kokio dydžio tie vaidmenys buvo sukurti ir su kokiais menininkais dirbta, kiek žmonių tai pamatė ir kiek įvertinimų buvo. Man ne gėda, kad aš ją gavau. Bet, kita vertus, kai lyginu save su kitų sferų menininkais, atrodo, kad mano įnašas yra labai mažas ir aš to neverta. Toks keistas, dvilypis jausmas.

Tačiau tai, ką Nacionalinė premija padarė su manimi, yra visiška destrukcija. Tas didžiulis dėmesys, kuris staiga tave užgriūna, kasdienybėje sukuria disbalansą ir tai kelia baisų stresą. Gera priimti sveikinimus ir kartu net baisu kelti telefoną ar skaityti žinutes – kažkoks vampyravimo jausmas. Ir štai šiuo atveju tu prarandi save, išsisemi. Ir tuštėji, tuštėji, tuštėji... Kol, žiūri, jau visai išdžiūvo tavo ežerėlis. Tuomet norisi jį kuo greičiau pripildyti darbais arba atvirkščiai – visiškai atsitraukti nuo teatro.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis