Išskyrė svarbiausius darbus
Kalbėdamas apie besibaigiantį sezoną ir svarbiausius darbus E.Stancikas visų pirma išskyrė režisieriaus Gintaro Varno spektaklį „Getas“.
Spektaklis, kuriame vaidina nei trys dešimtys skirtingų teatrų aktorių, kalba apie skaudžią istoriją ir tuo pačiu unikalų reiškinį – geto teatrą, mirties akivaizdoje tapusį žydų dvasinės stiprybės ir pasipriešinimo šaltiniu.
„Visa trupė ir labai atsakingai, analitiškai ir giliai pažiūrėjo į temą. Valstybės šimtmečio akivaizdoje tai buvo spektaklis, kuris privertė pamąstyti apie kiekvieną pilietį ir apie mūsų santykį su istorija, su praeitimi, apie tai, kad nėra mano ar tavo istorijos. Tai yra mūsų istorija – bendra. Ir norint kurti bendrą ateitį, yra bendra atsakomybė ir už praeitį.
Manau, kad tas spektaklis, turėdamas labai daug aštrių kampų, paliesdamas žydšaudžių temą, kuri nemaloni kiekvienam lietuviui, privertė pažvelgti ir į mūsų šimtmečio istoriją visai kitame kontekste.
Kaip ir režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Šventė“. kuris privertė i į šią dieną pažiūrėti analitiškiau ir prisiimti atsakomybes ne tik už šią dieną, bet ir už ateitį. Tokie pagrindiniai giliausi kūrybiniai prisilietimai buvo šį sezoną“, – 15min sakė E.Stancikas.
Svečiuose – dramaturgo šeima
Sezoną šią savaitę Nacionalinis Kauno dramos teatras baigė taip pat šio sezono premjera – Gyčio Padegimo režisuotu spektakliu „Vėjas gluosniuose“.
Lietuvoje mažai žinomo išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio pjesė buvo parašyta JAV 1956 metais. Šis autorius – žiūrovui primirštas ar iki galo neatrastas.
„Atvyko dramaturgo A.Landsbergio šeimos nariai. Į paskutinį sezono spektaklį atvažiavo sūnus, šeimos nariai“, – sakė E.Stancikas.
Teatro vadovas pabrėžė, kad jaučia dėkingumą kūrėjo šeimos nariams, atsisakiusiems autorinių teisių atlygio už rodomą spektaklį.
„Jie net nesuprato, koks gali būti atsilyginimas. Visiškai priešingai, nei nutiko su Antano Škėmos artimaisiais. Už „Baltą drobulę“ jie ima didžiulį procentą nuo kiekvieno spektaklio. Nors mes vykdome edukaciją ir taip jauni žmonės atranda A.Škėmą kaip unikalų rašytoją. Bet taip jau yra – lietuvis lietuviui nelygu“, – kalbėjo E.Stancikas.
Prisimindamas jau pasibaigusį sezoną teatro vadovas išskyrė ir visus metus vykusį projektą, kurio pavadinimas buvo toks, kaip ir teatro metų šūkis – „O koks tu, kai nevaidini?“
Daug dėmesio skirta aktoriams, o 15min tęsė ir pokalbių su aktoriais ciklą, teatre surengta fotomenininko Dainiaus Ščiukos aktorių nuotraukų paroda.
„Man atrodo, kad labai pasiteisino. Ir serija interviu, kai žmogus prisiliečia prie kūrėjo, kuris irgi yra žmogus. Kūryba ateina iš žmogaus vidaus, gelmių, patirčių, iš to, koks tu esi“, – kalbėjo E.Stancikas.
Akcentuoja tarptautiškumą
Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas taip pat akcentuoja dabartinį laikmetį, kuriame šiuolaikinis teatras be tarptautiškumo sunkiai gali egzistuoti.
Praėjusį sezoną Kaune, festivalyje „Nerk į teatrą“ lankėsi svečiai iš Norvegijos, Airijos, Švedijos.
„Jų spektakliai vaikams ir jaunimui pakėlė mūsų festivalį į visai naują lygį“, – kalbėjo pašnekovas.
E.Stancikas džiaugiasi puikiai gastrolėse užsienyje – Vokietijoje bei Sakartvele – įvertintu režisierės Kamilės Gudmonaitės spektakliu „Keturi“.
„Rudenį laukiame į Kauną iš Kutaisio atvyksiančio teatro, kurie rodys du spektaklius, graži mūsų draugystė ir su Telavio teatru.
Po Naujųjų metų Nacionaliniame Kauno dramos teatre repeticijas pradės jaunas talentingas Slovėnijos teatro režisierius Jaša Koceli. Jis ruošia spektaklį antikos dramų motyvais „Elektra laukimas“, – pasakojo E.Stancikas.
Kitą sezoną – žinomos pavardės
Kalbėdamas apie kitą sezoną E.Stancikas minėjo Jono Jurašo, Jono Vaitkus, Gintaro Varno pavardes.
Teatrui tai – ypatingas – 100-asis sezonas. „Jį pradėsim rugsėjo 7 dieną dideliu ir sudėtingu Gintaro Varno spektakliu, nes jis jungia dvi pjeses – Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“ ir Federico Garcia Lorcos.
Dviejų pjesių junginys kalba apie teatro vidinį pasaulį, apie teatro stebuklą, juolab, kad mes pradedame savo 100-ąjį sezoną. Rutuliosim temą apie teatro svarbą, teatro magiją ir priklausomybę nuo teatro.
Po to režisierės K.Gudmonaitės premjera, režisierius Povilas Makauskas pristatys didelį ir vizualų spektaklį vaikams. Tai trys dideli įvykiai iki Naujųjų metų“, – sakė E.Stancikas.
Šimtą metų minėsiantis teatras kartu mini ir šimtą profesionalaus Lietuvos teatro metų.
„Ta proga norisi su Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto teatrologijos katedra surengti konferenciją, apžvelgiant Lietuvos teatro šimtmetį, taip pat – parodą.
Taip pat galvojame apie albumą – fiksuotą šimtmečio metraštį, norėtųsi, kad atsirastų ir moneta, ir pašto ženklas, kurie ženklintų teatro svarbą ir šimtmečio reikšmę.
Kultūra yra kai deguonis, kaip saulė, kaip drėgmė, kuri visada augina. Norisi išskirtinių ženklų, kurie atkreiptų ir visuomenės dėmesį į teatro svarbą. Profesionalus teatras tave ugdo, augina ir brandina. Tu bręsti ne tik kaip asmenybė, kaip pilietis, bet kaip kritiškesnis ir analitiškesnis žiūrovas, ne aklai priimi tai, ką tau siūlo teatras“, – kalbėjo E.Stancikas.
Trupėje – nauji veidai
Nuo rugpjūčio mėnesio teatre pradeda dirbti 14 jaunų aktorių. „Tai – beveik visas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Algirdo Latėno ir Vido Bareikio kursas. Labai gabūs, muzikalūs, plastiški, gilūs jaunieji menininkai. Pakviečiau, ir jie ateina.
Labai sudėtingom sąlygom, pusei etato, tačiau įsilieja į mūsų trupę nuo rugpjūčio pirmos dienos. Jie ateis su savo diplominiais spektakliais. Tikimės, kad visas kursas taps mūsų kūrybinės trupės širdimi“, – sakė E.Stancikas.
Diplominiai jaunųjų menininkų spektakliai bus rodomi tiek Nacionalinio Kauno dramos teatro skirtingose erdvėse, tiek gastrolėse kituose Lietuvos miestuose.
Tiesa, buvo sumanymas kartu su VDU kursą rinkti Kaune, tačiau Vyriausybė nerado galimybių finansuoti teatro poreikiui reikalingų krepšelių skaičiaus ir vietoje žadėtų 8 liko 4.
„Norėjosi specialiai surinkti kursą teatrui, kai nuo pirmojo kurso jie galėtų būti teatre, o baigę – įdarbinami. Tačiau ką padarysi, Vyriausybė turi daug pažadų, kurių, kalbant apie kultūrą, nevykdo“, – sakė E.Stancikas.
