Seniausio Lietuvoje teatro vadovas E.Stancikas, neseniai laimėjęs konkursą ir toliau likęs vadovauti teatrui, prisipažįsta, kad viena didžiausių jam skirtų likimo dovanų – prisilietimas prie tikrųjų teatro legendų.
Daugelį metų teatre praleidęs E.Stancikas sako, kad teatro simboliai yra ne tik aktoriai, tačiau ir valytojos, kurias direktorius vadina šokėjomis.
– Lietuva pasitinka valstybės šimtmetį, o teatras neseniai atšventė 97-uosius gyvavimo metus. Esate beveik bendraamžiai. Kokiomis mintimis pasitinkate istorinę datą, kokiomis palydėjote teatro gimtadienį? – 15min paklausė E.Stanciko.
– Tai buvo eilinis teatro gimtadienis. Ilgą laiką jo iš viso nešvęsdavome, minėdavome teatro dieną, sezono pradžią ir pabaigą. Tačiau gimtadienius švęsti yra protinga. Visų pirma todėl, kad suvoktum, kokia graži yra teatro istorija.
Visus 2018 metus paskyrėme valstybės šimtmečiui paminėti, o programa vadinasi „Augame kartu“. Juk esame beveik bendraamžiai. Išsigryninome idėjas, ir gimė viso sezono šūkis „100 priežasčių emigruoti į kultūrą“.
Tik vienintelė kultūra gali būti mūsų pamatas pasitinkant valstybės šimtmetį ir tik ant kultūros galime statyti valstybės ateities gyvenimą.
Kultūros lauko žmonės yra per daug maži ir nevertinami tų, kurie formuoja perspektyvines politikos gaires. Jei visa mūsų perspektyva būtų grindžiama būtent kultūros ugdymo pagrindais, mes gyventume visiškai kitaip. Visas dekalogas atsistotų į vietą. Bet, deja... vis žodžiai, žodžiai, žodžiai...
Tai yra deklaruojama ir politinėse programose, dabartinės valdžios gražiai įvardytas – kultūros prioritetas! Bet jis – tik teorinis. Nei biudžetuose, nei perspektyvinėse programose nejaučiame besiformuojančių akivaizdžių pokyčių. Mes vis tebesame rūke. Nesuprantu, kodėl pritrūksta vienos geros valios geroms idėjoms įgyvendinti. Kultūra yra prioritetas, bet tai turi būti ne teoriniame lygmenyje.
– Svarbus laikas ir jums pačiam. Laimėjote konkursą ir buvote paskirtas dar vienai vadovo kadencijai. Ar jums pačiam darbas vis dar įdomus, ar jis netapo rutina?
Visiems sakau: judėkime į priekį saugodami savyje ir tarp mūsų esantį žmogiškumą.
– Nelengvas atsakymas. Jei kalbėtume apie giluminius dalykus, kuo ilgiau užimi pereigas, tai pamatai, kad arsenalas galimybių pokyčiams labai susiaurėja. Dėl ko? Ne dėl to, kad pritrūktų idėjų, noro ar nematytum perspektyvinės erdvės. Visa tai matai. Bet per tiek metų tu dar geriau pažįsti visus žmones, visus darbuotojus.
Atsiranda daug žmogiškojo faktoriaus, kuris apsprendžia ir susiaurina kategorišką greitų sprendimų arsenalą. Man, kaip kuriančiam žmogui, tai yra labai svarbu ir tuo stengiuosi vadovautis. Visiems sakau: judėkime į priekį saugodami savyje ir tarp mūsų esantį žmogiškumą.
O tobulos įstaigos niekada nesukursi. Ir jei kai kam dabartinė mūsų situacija atrodo gera ir puikiai funkcionuojanti, aš pats žinau, kiek joje yra problemų. Bet kai dirbi su žmonėmis, o ne su robotais, visada atsiranda įvairiausių akligatvių, kampų ir tai yra natūralu.
– Kas jums yra Nacionalinio Kauno dramos teatro simboliai, jei kalbėtume apie žmones ir gal nebūtinai aktorius? Juk teatras nėra tik aktoriai, jis prasideda nuo rūbinės, jame dirba durininkai, budėtojai.
– Jei galvojame apie teatrą, be abejo, išnyra aktorių veidai. Kitaip ir negali būti. Daug jų, jau išėjusių. Aš pats dažnai nuvažiuoju į Petrašiūnų kapines aplankyti jų kapų. Mūsų teatre itin ryškių aktorių yra kiekvienoje kartoje – atsidavusių, savitų, ištikimų teatro menui. Jie yra Lietuvos teatro aukso fondas.
Bet yra kitų pareigybių, kurios, atrodytų, teatre yra nedidelis, tačiau labai svarbus sraigtelis, kurie liudija meilę teatro mechanizmui ir jų tarnyste negali nežavėti.
Mane visada, atėjus į teatrą ryte, žavi valytojos. Aš jas vadinu šokėjomis – pagal Edgarą Degas'ą. Jos dovanoja ne tik švarą, bet ir gerą energiją. Tos moterys turi savyje kažką tokio. Jei tai būtų iš įmonės samdomos valytojos, būtų kitaip. Mūsų moterys čia turi savo gyvenimo dalį, bendravimo tradicijas, arbatos ar kavos gėrimo ritualus.
Taip pat šaltkalvis, stalius. Net ir jų darbe jaučiamas kūrybiškumas. Jų prisilietimas prie savo darbo, prie scenos yra tarsi aktorystė. Tie dalykai mane labai veikia.
Senoji karta dėl uždarbių niekur papildomai nedirbo. Papildomi uždarbiai atsirado mūsų kartoje, kai atsirado komercinės televizijos, komerciniai projektai.
Prieš keletą metų sakiau – aktorystę aš įsivaizduoju kaip tarnystę. Aktoriai man yra vaidilos, kurie tarnauja vertybių ugnies, vertybinių dalykų išsaugojimui ir perdavimui per savo kūrybą kitiems. Tokių žmonių, nepriklausomai nuo pareigybių, mes turime labai daug.
– Jūsų nuomone, kaip skiriasi aktorių kartos? Komerciniuose teatruose ir uždarbiai aktorių, matyt, yra kiti?
– Turbūt. Senoji karta dėl uždarbių niekur papildomai nedirbo. Papildomi uždarbiai atsirado mūsų kartoje, kai atsirado komercinės televizijos, komerciniai projektai.
Pradžioje visa tai atrodė net ne mūsų profesijos dalis. Būdavo net gėda prasitarti apie „chaltūras“. Dabar viskas susiniveliavo ir kartais atrodo, kad kai kurie net nebeskiria linijos, kur profesionalu ir kur yra menas, ir kur – ne. Kartais man būna gėda ir liūdna, kai tas neprofesionalumas matomas profesionalioje scenoje.
Laimė, kad tą kokybę palaiko režisieriai, keliantys aukštus reikalavimus ir dirbantys su aktoriais.
– Kalbant apie senąją aktorių kartą, ar galima paklausti labai paprastai – ar jūs tuo ankstesniu laikmečiu jautėtės žvaigždės? Juk aktoriaus profesija savyje talpina ir tam tikrą dalį savotiško šventumo?
– Turbūt ne. Ir dabar ne. Suprantame to žodžio visišką nuvertinimą. Šiandien, turėdamas 30 metų teatre patirtį ir dėkodamas Dievui, kad leido prisiliesti prie tikrųjų teatro legendų, jas pažinti, drąsiai galiu teigti, kad teatre žvaigždžių nėra. Žvaigždės yra projektuose. Teatre yra tikrieji menininkai, unikalūs žmonės, kurie, savyje turėdami tokius klodus Dievo dovanų, išlieka labai paprasti ir natūralūs, nesureikšmina nei savo pasiekimų, nei pripažinimo. Ir tai nestebina, nes būtent taip ir elgiasi kiekviena brandi asmenybė.
– Savo penkerių metų programoje akcentuojate ir jaunų kūrėjų pritraukimą.
– Mano noras – teatre sukurti savotišką pakopinį kūrybos procesą. Yra „Teatro fabriko“ idėja, kuri man gimė susiduriant su jaunais Kauno menininkais, matant jų kūrybinės raiškos erdvių stoką. „Teatro fabrikas“ ir galėtų tapti ta erdve. Mūsų padedami, jie gautų projektinį finansavimą ir galėtų kurti bei prisistatyti visuomenei.
Jauni kūrėjai ieško, klysta, jie drąsūs ir rizikuoja. Ir tai gerai, nes kada daugiau tai daryti, jei ne būnant jauniems?
Jauni kūrėjai ieško, klysta, jie drąsūs ir rizikuoja. Ir tai gerai, nes kada daugiau tai daryti, jei ne būnant jauniems? Tačiau kai pradėjome rinkti informaciją, pasirodė, kad tų jaunųjų menininkų Kaune nėra tiek daug arba jie užsidarę kažkur savyje ir nelabai jaučia problemos dėl erdvės, tarpusavio komunikacijos bei eksperimentinės scenos.
Tačiau vykdome projektus su kitais, mažesniais, bet kūrybiškai ambicingais teatrais – „Utopia“, Klaipėdos jaunimo teatru ir, būdami seniausias teatras Lietuvoje, norime padėti jiems augti. Mane ne tik kaip teatro vadovą, bet ir kaip žmogų jaudina tokios gražios iniciatyvos. Kaip gali nepasiduoti jų energijai? O mes turim bazę ir galim prisidėti.
– Jūsų nuomone, kaip teatre keitėsi žiūrovas – koks buvo, koks dabar yra žiūrovo portretas?
– Keičiasi. Dabar didumą sudaro mąstantis, reiklus jaunas žiūrovas maždaug nuo 20 iki 40 metų amžiaus. Tai yra išsilavinę, keliaujantys ir savo vertybes jau apčiuopę žmonės.
Toks žiūrovas man, kaip teatro vadovui, yra didelis džiaugsmas. Tai ir mūsų repertuaro politikos pasiekimo dalis. Su tokiu žiūrovu turi dialogą ir jam nepataikauji.
Šiandien nėra problemos, kuri buvo maždaug 1994 metais, kai teatro menas visuomenei buvo nereikalingas. Tekdavo galvoti, kaip žiūrovus prisitraukti. Reikėjo ypač daug lengvo turinio premjerų... Šiandien taip nėra. Pamenu, kai užpernai senųjų metų išvakarėse žiūrovus pakvietėme į rimtą spektaklį – Thomo Manno pjesę „Fjorenca“. Buvome labai nustebinti ir pamaloninti, kad publika tą rimtą ir sudėtingą spektaklį, palydėdama senuosius metus, priėmė su itin giliu išgyvenimu.
Šiandien teatras yra prieinamas visai visuomenei, galvojame apie visas amžiaus grupes, apie skirtingo išsilavinimo žmones, vaikus ir paauglius. Taip pat pradėjome pritaikyti spektaklius žmonėms, turintiems klausos, regos negalias.
Teatre reikia visko, lengvesnio turinio – taip pat. Visų visuomenės sluoksnių buvimas teatre suteikia jam reikalingumo, pilnatvės pojūtį. Tai abipusiškai geras jausmas.
Teatras šiandien yra ne pramogai, bet aktualiausių gyvenimo problemų sprendimui skirtas mąstymo laukas.
– Egidijau, o jūs pats ar dažnai būnate žiūrovas?
– Niekada neseku, kiek teatre praleidžiu savo gyvenimo laiko. Bet didžiąją dalį. Tik retai žiūriu visą spektaklį. Man labai patinka įkišti galvą į salę, kai vyksta repeticija, ir pajusti, kokia emocija sklinda.
– O noras vaidinti liko?
– Vaidinti noriu. Jei nebūtų to, tai tapčiau biurokratu. Kūrybinė, aktorinė pusė yra kaip piktžolė, kurios iš savęs neišrausi. Negali nebejausti geismo, priklausomybės, kuris per kūrybą tave yra palietęs.
Bet per tiek metų vadovavimo aš nė karto nepasiskyriau sau vaidmens ir negaliu net užuominos pasakyti režisieriui. Bet koks yra džiaugsmas, kai ateina pats režisierius ir pasiūlo nors ir nedidelį vaidmenį. Man tas vaidmuo yra pats didžiausias. Po darbo, vakarais einu į repeticiją. Tai savotiškas išsivalymas nuo visos administracinės veiklos.
Juk vadovo darbe nėra daug kūrybos. Jei jos nebūtų visai – apimtų abejonės, ar esi savo vietoje. Aš gi taip pat sprendžiu savo būties problemas ir suvokiu būties trapumą. Bandau apčiuopti, ko gyvenime iš tiesų reikia.
Esu pavasario žmogus, tad visad jaučiu dar neprasikalusių daigų gyvybės ženklus – ir tikiu, kad mūsų komandoje vyks nauji procesai, bus nauji etapai. Šis tikėjimas ir suteikia vidinę motyvaciją prisiimti atsakomybę darbuotis toliau...
