Rugsėjo 15 dieną, 19.30 val. teatro fasadas nušvis vaizdo projekcijomis, o teatro prieigose vyks skirtingi Kauno teatrų pasirodymai. Teatralizuotas renginys pažymės rekonstrukcijos pabaigą ir atvers naują kūrybinį sezoną.
„Mums, teatralams, ir Kauno miestui tai reiškia didelę šventę, nes pagaliau baigiame dvylika metų trukusią pastato rekonstrukciją. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvos vyriausybė, nepaisant ekonominių krizių, garantavo, kad mūsų kultūros židinys sulauktų pergalingo finišo ir sukibirkščiuotų pačiomis ryškiausiomis kūrybinėmis ugnimis. Ta proga prie teatro paradinio įėjimo vyks teatralizuoti pasirodymai, o vėliau veiksmas persikels į vidų. Didžiojoje scenoje bus galima pamatyti judančių traversų šou, Rūtos salėje akies krašteliu parodysime gyvą būsimo spektaklio repeticiją. Renginys – nemokamas ir skirtas visiems“, – būsimos šventės akimirkomis dalinasi E.Stancikas.
Užbėgant įvykiams už akių, jau galima išduoti, kad ištikimieji teatro žiūrovai pastebės Didžiosios scenos fojė pasikeitimus. Keletą dešimtmečių menančius atrestauruotus minkštasuolius pakeitė modernūs odiniai baldai. Taip pat akylesnius žiūrovus turėtų sudominti trys įspūdingo dydžio veidrodžiai, kabantys antrojo fojė aukšto nišose. Žvelgiant į juos iš apačios arba iš priešingos antrojo aukšto fojė balkono aikštelės pusės galima išvysti netikėtus atspindžius ar netgi pasijausti tarsi Danijos princo Hamleto kviestinės trupės artistu.
Kylant į Mažąją sceną, prie lifto įkurdinti teatro apdovanojimai. Stiklo galerijoje galima pamatyti įvairiausių regionų teatrinių festivalių apdovanojimus, taip pat Kauno teatralams teikiamas Fortūnų statulėles, medalius. Nėra tik Auksinio scenos kryžiaus – šie aukščiausi teatriniai apdovanojimai saugomi teatralų. Skirtingų padėkų ir teatre saugomų statulėlių kolekcija – tokia didelė, kad eksponuoti pavyko tik nedidelę dalį, likusioji savo valandos laukia teatro archyve.
Dramos išgyvenamos patogiose parterio vietose
Naujojo sezono šūkis – „Lai dramos lieka teatre“. „Šia žinute kreipiamės į visuomenę, kaustomą įvairiausių geopolitinių neramumų, išgyvenančią asmenines tragedijas, įtampą. Nemanau, kad teatras atlieka pramoginę funkciją, priešingai, padeda apsivalyti tarsi savotiška terapija“, – sako generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas. Jam antrina ir rinkodaros skyriaus vadovė Agnė Burovienė: „Iš pirmo žvilgsnio – neįpareigojantis kvietimas, tačiau kartu apeliuojantis į dramatiškiausius kiekvieno žmogaus išgyvenimus, kurių atspindį sutinkame teatro scenoje. Ieškodami pozityvo, būsimiems žiūrovams šį sezoną linkime, kad šekspyriškos, ibseniškos ir kitos stipriausios dramos juos sukrėstų, tačiau patogiose, naujai rekonstruoto Nacionalinio Kauno dramos teatro parterio vietose.“
Sezono kūrybiniai planai
Lapkričio mėnesį bus organizuojamas Baltijos šalių teatrų festivalis. Skirtingai nei prieš porą metų Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusiame festivalyje, šiemet užsienio dramaturgų be teatro kritikų delegacijos turės galimybę įvertinti ne tik Kauno, tačiau ir Vilniaus bei uostamiesčio teatrų ir trupių įdomiausius nacionalinės dramaturgijos pastatymus.
„Labai sužavėjo praėjusių metų Estijos teatro sąjungos organizuotas Baltijos šalių teatrų forumas, kurio metu delegacijoms buvo pristatyta įvairiapusiška ir šiuolaikinė Estijos teatrinė kalba. Todėl šiais metais norisi ir mums atverti platesnę Lietuvos teatrų panoramą“, – idėjomis dalinasi festivalio koordinatorė Rugilė Pukštytė.
Vasarį žiūrovų lauks ir tradicinis edukacinis festivalis jaunimui „Nerk į teatrą“, kuris šiais metais apjungs ir kitus Kauno teatrus.
Meistrystė: Jono Vaitkaus sugrįžimas ir Jono Jurašo pažadas teatrui
Po dešimties metų pertraukos į Kauną sugrįžta šiame teatre ryškų kūrybinės biografijos tarpsnį išgyvenęs režisierius Jonas Vaitkus. Paskutinis jo darbas NKDT – Haroldo Millerio pjesė „Visi mano sūnūs“ (2006). Premjerai režisierius pasirinko išskirtinę Lietuvos teatro scenoje nė karto nestatytą Thomo Manno pjesę „Fiorenza“. J.Vaitkui asistuoja aktorius ir režisierius Ainis Storpirštis. Pjesė „Fiorenza“ – vienintelė užbaigta Thomo Manno pjesė, parašyta 1906 m. Pjesės veiksmas vyksta Florencijoje 1492 m. Esminis dramos konfliktas – kova tarp pamokslininko Džirolamo Savonarolos dvasingumo ir pagoniško Florencijos miesto valdovo Lorenzo de' Medici asketizmo, kuri sugretinama su dabartyje akivaizdžia tikėjimo į žmogų ir moralę stoka. Premjera numatyta gruodžio 8 ir 9 dienomis Didžiojoje scenoje.
Dar rugsėjį repeticijas pradės režisieriaus Jonas Jurašas. Jis neria į Lisos Peterson ir Deniso O‘Hare adaptuoto Homero kūrinio „Iliada“ sceninę analizę, kurioje labai stipri nesibaigiančio karo ir su jo padariniais susijusi tema. Galutinį rezultatą turėtume išvysti sezono pabaigoje. Įdomu, kad šią pjesę maestro gavo dovanų nuo Nacionalinio Kauno dramos teatro kolektyvo jubiliejaus proga. Tuomet J.Jurašas pasižadėjo kūrybos vardan nuveikti kažką ypatingo Kauno teatrui.
Jaunystės spurtas: Monikos Klimaitės debiutas ir Vido Bareikio žaidimas
Premjera patikėta jaunai režisierei Monikai Klimaitei, dar praėjusį sezoną teatre surengto konkurso jauniems menininkams IDėja dalyvei. Teatro Meno tarybos sprendimu laureatėmis tapo režisierės Monika Klimaitė, Neli Ivančik ir Loreta Vaskova.
„Šį sezoną didelis dėmesys skiriamas jauniesiems kūrėjams. Pirmoji startuoja Monika Klimaitė. Neatmetama galimybė, kad dar šiais kūrybiniais metais susitiksime ir su kitomis režisierėmis“, – viltingai svarsto E.Stancikas.
Du metus iš eilės labai sėkmingai dalyvavusi festivalyje „Nerk į teatrą“ kaip kūrybinių dirbtuvių vedėja, režisierė Monika Klimaitė pasirinko dramaturgijos klasiko Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim“ (1899). Ši drama tarsi apibendrina prieš tai parašytas autoriaus dramas, pradedant nuo „Lėlių namų“ iki šios, paskutinės jo kūryboje, užbaigiančios tam tikrą dramų ciklą. Pjesėje kalbama apie žmogaus gyvenimo ir meno vertę, apie pasirinkimus, praradimus ir instinktą susigrąžinti tai, ką prarandi.
„Žmogus, nepaisant jo amžiaus, statuso, socialinės padėties ar laikmečio, nuolat yra pasirinkimų kelyje. Nors ir parašyta XX-XXI amžių sankirtoje, ši pjesė man atrodo aktuali ir šiandien, nes žmogaus dvasiniai poreikiai nesikeičia, – keičiasi tik aplinkybės ir pateikimo forma. Visi pjesės veikėjai – tarsi kažkada padarytų pasirinkimų „aukos“, kurios dabar jaučiasi įkalintos savo ir kitų egzistencijose. Spektaklyje norėčiau kalbėti apie žmogų, siekiantį ištrūkti iš stagnacija pavirtusios realybės, susigrąžinti prarastą „laisvę“ ir vėl iš naujo nubusti „naujam“ gyvenimui. Šį kūrinį matau kaip realybės ir pasakos sintezę, kur nėra aiškios – atpažįstamos vietos ar laikmečio“, – teigia Nacionaliniame Kauno dramos teatre debiutuojanti menininkė M.Klimaitė. Premjera numatoma spalio pabaigoje Ilgojoje salėje.
Sezonui įsibėgėjus Didžiojoje scenoje užgims nestandartinis režisieriaus Vido Bareikio darbas pavadinimu „Žalgirės“ pagal šiuo metu kuriamą dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės pjesę. Pats pavadinimas sufleruoja, kad siužetas siejasi su krepšinio pasauliu. „Žalgirės“ – moterų komanda, besiruošianti mėgėjų krepšinio čempionatui Aliaskoje. Veiksmas vyksta konkrečioje aplinkoje arba pasąmoninėje arba „niekur“ erdvėje, tarp sapno ir palaimingo ateities rojaus, kuriame nebereikia prakaituoti, stengtis, o visi svajonių lotusai išsiskleidžia savaime, vien apie juos pagalvojus.
