„Molière‘o komedija „Tartiufas“ ypatingas įvykis teatro istorijoje, sukėlęs tarptautinį skandalą ir net politinę krizę tuometinėje Europoje. Šventeivos apsimetėlio istorija labai nepatiko Vatikanui, bet pjesės finale triumfuojantis monarchinis absoliutizmas buvo labai mielas Liudvikui XIV. Tarp Prancūzijos ir Vatikano kilo rimta įtampa, buvo pareikalauta Moljerą išduoti inkvizicijai, o spektaklį nedelsiat uždrausti. Tuomet Liudvikas apgynė savo rūmų menininką. Tiesa, spektaklis buvo nuimtas, bet vėliau kilus naujiems konfliktams, vėl atstatytas. Nesutarimai kilo ir karaliaus šeimoje. Pamaldi karaliaus motina per premjerą išėjo iš salės, taigi pačiam karaliui ši komedija, matyt, nebuvo pati linksmiausia. Ar įmanoma tokia reakcija dabartiniame tariamai demokratiškame ir sekuliariame pasaulyje?
Dar visai neseniai atrodė, kad bent jau Europoje, nebeįmanoma. Tuomet garsi Prancūzijos režisierė Ariana Mnuškina „Tartiufo“ veiksmą perkėlė į Artimuosius Rytus, musulmoniškos diktatūros terpę. Bet ar ji šiandien atsisakytų prancūziškos aplinkos, kaip pernelyg liberalios dirvos „Tartiufui“, kai galimai rinkimuose laimės Marine Le Pen? Kas galėjo pagalvoti, kad Lenkijoje po 90-ųjų metų vėl prasidės cenzūra? Ir ar tikrai Lenkijoje arba Rusijoje aštriai pastatytas „Tartiufas“ būtų priimtas lyg niekur nieko? O Lietuvoje? Man atrodo, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo taip neaišku, ko gali tikėtis, kaip dabar... Užtenka prisiminti nesenus įvykius, kai konservatoriai priešrinkiminio populistinio šėlo apimti bandė uždrausti Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, – svarsto „Tartiufo“ režisierius.
Kas yra šiuolaikiniai tartiufai?
Pasak O.Koršunovo, tartiufizmas – tai dešiniojo radikalaus populizmo hidra, kelianti galvą visoje Europoje. Hidra, nieko bendro neturinti su tikėjimu ir žmogiškomis vertybėmis, bet gerai įvaldžiusi propagandinę retoriką, grįstą nepajudinamomis vertybėmis: Dievu, tėvyne, šeima, tauta.
„Orbanai, kaczyńskiai, farage‘ai, hoferiai – tai šių dienų Tartiufo apaštalai. Na, o kur dar smulkmės, šių dienų „herojai“ – tobuli prisitaikėliai, karjeristai ir ištvirkėliai. Siekdami savo tikslų šie personažai nesibaido jokių priemonių. Jie puikūs viešųjų ryšių specialistai, gerai suprantantys, kad nėra geresnio įrankio nei moralė mulkinti lengvatikius. Jie visada išpažįsta aktualiąją religiją: Molière‘o laikais buvo sulindę į bažnyčią, tarybiniais laikais – į partiją, dabar jie – bankuose, politikoje. Didžiausiomis tartiufiško populizmo žvaigždėmis būtų galima vadinti Putiną ir Trumpą“, – septynioliktame amžiuje prancūzų dramaturgo Molière‘o sukurtos pjesės aktualumą šiais laikais aiškina režisierius Oskaras Koršunovas.
Visuomenė trokšta būti apkvailinta?
Nors pagrindinis spektaklio veikėjas yra gudrus apgavikas ir manipuliatorius Tartiufas, O.Koršunovas sako, kad ne mažiau svarbus yra ir Tartiufo mulkinamas lengvatikis Orgonas, atspindintis šiandieninę visuomenę.
„Pagrindinis Orgono bruožas – nepaisymas to, kas yra akivaizdu. Keista, bet ši savybė liaudžiai buvo būdinga visais laikais. Matome, kad nuo Molière‘o laikų niekas nepasikeitė. Tarsi lengvatikystė būtų patogiausias egzistencijos būdas. Bet yra ir juodoji Orgono pusė – patikėdamas Tartiufu jis tampa pavojingas. Spręsti, kas yra gerai, o kas blogai, jis palieka Tartiufui, o pats apsiima vykdytojo, didžiojo inkvizitoriaus rolę. Orgonas iš principo nepakenčia laisvės, ji jam nesaugi. Lengvatikiu vaizduojamas Orgonas iš tikrųjų geidžia diktatūros, todėl jam yra būtinas Tartiufas. Ši apgaviko ir tautos transakcija ir yra pats baisiausias dalykas. Orgonas nėra toks naivus, kaip atrodo. Ir Europa nėra tokia bedantė ir pavargusi, kaip daugelis galvoja. Ji visuomet buvo ir yra pilna pavojų: karų, neapykantos, fanatizmo, prievartos, ir visuomet pasiruošusi inkvizicijai ar dar baisiau – Linčo teismams. Užtenka paskaityti komentarus naujienų portaluose, kad įsitikintum, koks didžiulis atpildo trokštančiųjų choras“, – sako „Tartiufo“ režisierius.
Aktorius turi būti aštrus publicistas
Spektaklyje vaidina gausi talentingų Lietuvos aktorių komanda: Nelė Savičenko, Eglė Mikulionytė, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Vitalija Mockevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Agnieška Ravdo, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika ir kiti. Kol kas neatskleidžiama, kas vaidins Tartiufą, gali būti, kad šį vaidmenį pakaitomis atliks net du virtuoziški, bet seniai Didžiosiose scenose matyti aktoriai.
Stiprių aktorių komandą surinkęs režisierius sako, kad šis veikalas reikalauja ypatingos aktorinės meistrystės, kuriai dėmesio šiuolaikiniuose spektakliuose skiriama vis mažiau: „Molière‘o dramaturgijos struktūra ypatinga. Ji reikalauja visai kitokios aktorinės raiškos. Čia aktorius turi kurti net ne charakterį, o veikiau reiškinį, visuomenėje įsisenėjusios ligos diagnozę. Galima pastebėti, kad kai kurie Molière‘o pjesių pavadinimai skamba kaip diagnozės – „Tariamas ligonis“, „Šykštuolis“. O Donžuanas, Tartiufas jau tapę bendriniais žodžiais, apibūdinančiais tam tikras ydas. Kalbant apie Tartiufą, tai – ne tik veidmainis, tai visų veidmainių kaukė, besiskverbianti tiek į išorės grimasas, tiek į vidų, į pačią prigimtį: seksualumą, gobšumą. Todėl aktoriams šiame pastatyme keliamos visai kitokios užduotys nei vaidinant kitų dramaturgų pjeses. Molière‘o aktorius turi būti ne tik komediantas, virtuozas, bet kartu ir visuomenės kritikas, aštrus publicistas, rašantis ne plunksna, o kūno judesiu ir mimika.“
Galimybė atsiskleisti aktorių meistrystei
„Prancūzijoje iki šiol beveik nėra režisūros, šį vaidmenį atlieka aktoriai. Man teko statyti spektaklį garsiajame Molière‘o teatre Comédie-Française. Ten susidūriau su prancūziškąja aktorystės mokykla. Ji labai skiriasi nuo lietuviškos, pradedant tuo, kad aktoriai ateina ne tik išmokę tekstą, bet jį išanalizavę, susidėlioję visus akcentus. Kalba, tekstas yra jų arkliukai. O Lietuvoje aktoriai gerai vaidina iki teksto, tarp teksto, po teksto, tik ne su tekstu.
Dar viena iš priežasčių pasirinkti Molière‘ą yra gilinimasis į aktorystės meną. Kaip apie muzikantų meistrystę negalima diskutuoti, kol jei jie neatlieka esminių klasikinių kūrinių, taip ir aktorių meistriškumas atsiskleidžia, tik kai jie suvaidina spektakliuose pagal Molière‘ą, Shakespeare‘ą, Čechovą. Šiame spektaklyje sutelkti geriausi aktoriai, pajėgūs susitvarkyti su Molière‘o iššūkiais.
Pastaruoju metu teatre jaučiama tendencija atmesti aktorinį meistriškumą, mimezė tapo tam tikru keiksmažodžiu, o performatyvumas – bene didžiausia dorybe teatre. Vienu balsu apie tai gieda ir kritikai, visiškai neanalizuodami aktorių vaidybos ir meistriškumo.
Profesionalumas – jau jokia vertybė. Šiuolaikiniam, vadinamajam postdraminiam teatrui nebereikia nei dramos, nei aktorių, nei, tiesą pasakius, žiūrovų. Tai veda teatrą į tikrą aklavietę. Juolab, kad lietuviškas eksperimentinis teatras ne tik nesugeba sukurti kokybiškų dalykų, bet ir savo ieškojimuose stipriai atsilieka nuo šiuolaikinio meno toje pačioje Lietuvoje“, – sakė O.Koršunovas.
„Tartiufą“ Oskaras Koršunovas 2011 metais pastatė Danijoje, Aarhus teatre. Tuomet spektakliui scenografiją – didelį gyvatvorių labirintą – kūrė Vytautas Narbutas. Analogą pamatys ir lietuviško spektaklio žiūrovai. „Tartiufo“ kostiumus kuria Sandra Straukaitė, muziką – Gintaras Sodeika. Spektaklio premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyks vasario 4, 5 dienomis.