Viena iš parodos kuratorių Dovilė Barcytė ketvirtadienį vykusioje spaudos konferencijoje teigė, jog trečioji „Tartle“ paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ pristato platų tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metų Kauno bei Vilniaus meninio gyvenimo spektrą: „Dailė, žinoma, yra ne tik estetika, bet ir istorija, todėl kuruodamos parodą stengėmės kuo daugiau dėmesio skirti ir kultūriniam-politiniam kontekstui. Nesunku dailininkų kūriniuose įžvelgti ir oficialią valstybinę poziciją, ir tarpukario visuomenės nuotaikas, pasaulėžiūrą“.
Kaip teigė D.Barcytė, parodą sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis skirta miestų – Kauno ir Vilniaus įvaizdžių temai. „Miestų įvaizdžiai buvo formuojami gana skirtingi. Kaunas kaip laikinoji, naujai besikurianti sostinė, dažnai, ypač 4 deš., buvo asocijuojamas su modernumu ir tautiškumu. Tarpukario pasaulėžiūrai artimas žavėjimasis modernizacija, mokslo, technikos pažanga. <….> Tačiau aktualus buvo ir tautiškumo momentas: dailininkai stengėsi vis naujai, o kartais ir savaip interpretuoti su lietuviškumu siejamus simbolius.
Vilniuje situacija kiek kita. Vietinių menininkų plėtota ikonografija jau istorinėje, LDK sostinėje, kitokia: daugiau dėmesio skiriama tradicijos svarbai, jos tąsai, paveldosaugai. Vilniaus įvaizdis gerokai romantiškesnis, kartais net šiek tiek mistiškas.”
D.Barcytė teigė, jog ekspozicijoje nevengta ir „Vilniaus klausimo“: „Jis propagandinėje dailėje būdavo įvaizdinamas tiek rimtais, tiek kartais gan skandalingais sprendimais, ypač Petro Rimšos atveju.“
Kaip teigė kuratorė Ieva Burbaitė, antroji parodos dalis yra skirta pagrindinėms meno institucijoms, tarpkariu veikusioms Kaune ir Vilniuje – Kauno meno mokyklai ir Stepono Batoro universiteto dailės fakultetui.
„Kaunui skirtoje ekspozicijos dalyje siekėme išryškinti skirtį tarp realistinę dailės tradiciją tęsusių, vyresnės kartos dailininkų kūrybos ir Vakarų Europos universitetuose pasitobulinusių stipendininkų meninių ieškojimų. <...>
Kauno meno mokyklos aplinka buvo atviresnė modernistiniams ieškojimams. Stepono Batoro universiteto dailės fakultete vyravo nuosaikesnė, į neoklasiką linkusi dailės tradicija. Šios tendencijos atspindi universiteto bendruomenės siekį dėmesį skirti istorijai ir tradicijų tąsai“, – teigė kuratorė.
Ekspozicijoje pristatomi ir Kauno bei Vilniaus dailės tendencijų neatliepiantys, netipiški atvejai – pvz. Vytauto Kairiūkščio, Mato Menčinsko kūriniai.
„Parodos naratyvas užbaigiamas Antrojo pasaulinio karo metų daile, į kurią irgi galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, kūryboje atsiranda niūrios, neramios temos. Kita vertus, dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių į dailę atkeliauja ir nauji siužetai, ir subjektyvus autoriaus žvilgsnis“, – sakė I.Burbaitė.
Parodoje eksponuojama 113 kūrinių: tapybos ir grafikos darbai, skulptūros, nuotraukos, o taip pat ir tarpukario baldų komplektas. Ekspozicijoje pristatomi tokie Lietuvos ir Lenkijos dailės klasikai kaip Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Jurgis Hopenas, Bronislovas Jamontas, Juozas Mikėnas, Tymonas Niesiolovskis, Petras Rimša, Antanas Samuolis, Liudomiras Slendzinskis, Stasys Ušinskas, Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
Didžioji dalis ekspozicijoje pristatomų kūrinių yra iš centro kolekcijos, keletą jų paskolino kitos meno institucijos.