Sugrįžta žiūrovų pamiltas žanras
Rugsėjo 20 d. Keistuolių teatro naująjį sezoną pradės Lietuvos žiūrovų jau pamilto itališkojo commedia dell’arte žanro spektaklis „Turkio spalvos monstras“ pagal Carlo Gozzi pjesę (rež. Aidas Giniotis), kviečiantis įžvelgti, kas slypi giliai žmogaus – ar teatro – viduje.
XVI amžiuje Italijoje gimęs commedia dell’arte netruko apžavėti kone visą Europą, o jo įtaka nusidriekė šimtmečius į priekį. Populiarumo paslaptis slypėjo kaukėse – personažuose, kurių kiekvienas buvo lengvai atpažįstamas skirtinguose regionuose ir šalyse. Tie patys commedia dell’arte personažai sukdavosi vis naujose vietos aktualijose ir aistrose, kurdami prikaustantį muzikos, šokio bei sąmojo derinį.
Commedia dell’arte žanro pradininkas Lietuvoje Aidas Giniotis su „Turkio spalvos monstru“ imasi jau penktosios italų komedijos klasiko Carlo Gozzi pjesės. Tai – ryški, jausminga, vilties ir magijos nestokojanti tragikomedija, kurios centre – mistiškame Nankino mieste besiskleidžianti istorija. Mylimųjų laimę sudrumsčia burtai – atsidūrę svetimuose kūnuose, herojai priversti išgyventi sudėtingus ištikimybės ir drąsos išbandymus.
Kvies pamatyti, kas slypi po kauke
„Turkio spalvos monstras“ – alegorinė istorija apie autentiškumą bei savastį įkalinančias kasdienybės kaukes, kvietimas nepasiduoti fizinių kūnų ir blizgių viršelių apžavams, o verčiau išvysti tai, kas pamatoma užmerkus akis ir atvėrus širdį. Spektaklio centre – su pasakiško siužeto pagalba besiskleidžiančios amžinosios vertybės, ryškios aktorių improvizacijos ir lengvas chuliganiškumo prieskonis.
„Nuo pat studijų laikų buvau aktorinio teatro šalininkas: režisieriai man atrodė kaip priešai ir uzurpatoriai, kurie, naudodamiesi savo pozicija, išnaudoja aktorius kaip marionetes. Toks buvo mano jaunatviškas mąstymas – paradoksalu, kad vėliau pats pradėjau režisuoti. Visgi meilė aktoriniam teatrui nepakito.
Commedia dell’arte aktoriams suteikia labai daug laisvės šėlti, žaisti teatrą, patirti didžiulę prasmę ir džiaugsmą. Dėl to šio žanro spektakliuose aš visuomet kalbu apie teatrą ir labai paprastas, aiškias vertybes. Pasakiškumas, siužeto paradoksalūs šokinėjimai neleidžia būti sentimentaliam ir pigiam, įtraukia į žaidimą – žiūrovus perliejame tai karštu, tai šaltu vandeniu, kad jie gerai jaustųsi“, – šypsosi režisierius.
Anot A.Giniočio, į Keistuolių teatrą kartais žvelgiama kaip į linksmą, dainingą ar net muzikinį teatrą su pramogos prieskoniu – tuomet norisi parodyti, kad už žaismingos formos slypi daug gilesnės, sudėtingesnės idėjos: „Turkio spalvos monstras“ irgi leidžia pažvelgti giliau į tai, kas slepiasi po kauke. Žvilgsnis į vidų išlieka esminis šiais laikais – ypač tuomet, kai išorinio grožio nebelieka“.
Spektaklyje vaikams – laimės paieškos
Pirmą kartą dienos šviesą išvydusi 1968–aisiais, Nacionalinės premijos laureatės, rašytojos Violetos Palčinskaitės pjesė „Aš vejuos vasarą“ rugsėjo 28 dieną įgis naują pavidalą Keistuolių teatre. Daugiau kaip pusšimtį metų aktualumo neprarandanti pjesė vaikams suvaidinta per 100 teatrų Lietuvoje ir užsienyje, o keistuoliška dvasia ją interpretuos režisierius Gabrielius Zapalskis su kūrybine komanda.
Pjesė „Aš vejuos vasarą“ – žvilgsnis į laimės fenomeną, neatsiejamą nuo laisvės, kurią dažnai tenka apginti: taikų ir švelnų Pienės Pūko miestą gviešiasi užgrobti užkariautojai kmynai. Pasak režisieriaus G.Zapalskio, tai leidžia kurti aiškią nuorodą į Rusijos vykdomą karą Ukrainoje, subtiliu ir mažiesiems žiūrovams suprantamu būdu kalbėti apie Europos demokratijoms kylančius išbandymus ir kiekvienos šalies gyvenimą, neatsiejamą nuo „pikto kaimyno“ keliamos grėsmės.
Nors „Aš vejuos vasarą“ – spektaklis vaikams nuo 5 metų, režisierius pabrėžia siekęs neignoruoti karo temos ir ieškojęs jauniausiems žiūrovams priimtinų būdų apie ją kalbėti. V. Palčinskaitės pjesė dienos šviesą išvydo drauge su Prahos pavasariu 1968–aisiais, ji daugybę kartų statyta ir Ukrainoje; kūrėjas pastebi, kad suaugusieji „Aš vejuos vasarą“ atpažįsta aktualijas, o vaikai analizuoja bei interpretuoja moralines vertybes, amžinąją gėrio ir blogio kovą.
„Ar gali atsibosti taika? Ar mokame vertinti laimę? Ar neverta įsivardinti, kas ji yra, kad vėliau nereikėtų ieškoti iš naujo arl bandyti susigrąžinti? Visa tai – žiūrovo amžiui nepavaldūs klausimai, į kuriuos žvelgiame su jautrumu ir švelnumu.
Statant šį spektaklį, atsakomybė lydi kiekvieną minutę – tiek dėl pjesės įkrovos, legendinės jos autorės, tiek ir paties teatro. Tai yra pirmas mano režisūrinis darbas Keistuolių teatre, todėl su bendrakūrėjais siekiu sukurti kažką ypatingo, gražaus, paveikaus ir reikalingo“, – dalinasi G.Zapalskis.
Fotografijose netikėtai įkontekstintos Viršuliškės
Dar viena būsimo teatro sezono staigmena – Keistuolių teatro kūrėjų portretai, užfiksuoti fotografės Elenos Krukonytės. Jie atskleidžia Spaudos rūmuose įsikūrusio teatro vietos unikalumą, netikėtus architektūros kampus ir pačių kūrėjų veidus.
„Norėjome netradiciškai pristatyti Keistuolių teatro kūrybinės komandos portretus ir ieškojome būdo tai padaryti atspindint mūsų išskirtinį charakterį, diktuojamą ne vien asmenybių, bet ir lokacijos mieste. Jau beveik keturis dešimtmečius Keistuolių teatras gyvuoja nestandartinėje tokiai įstaigai vietoje – vadinamajame „miegamajame“ rajone, Viršuliškėse, Spaudos rūmų pastate.
Kalbantis su fotografe Elena Krukonyte, kuri pati užaugo viename Vilniaus mikrorajonų ir savo kūryboje savitai interpretuoja šių vietų estetiką, gimė mintis pasinaudoti tokiu unikaliu aplinkos fonu ir kūrėjų portretus atskleisti jame“, – pasakoja projekto idėjos autorė, aktorė Justina Smieliauskaitė.
Išraiškinga teatro komandos narių fotosesija atlikta ne mažiau išskirtiniu – analoginės fotografijos – būdu, plataus formato juosta. Kiekvienas iš teatro kūrėjų su fotografe E. Krukonyte atrado savitą būdą įsikomponuoti Spaudos rūmų ir jų apylinkių kontekste, „rajoninėje“ estetikoje, derinant ją su šiuolaikiškomis Keistuolių teatro erdvėmis. Jų veidą prieš trejus metus pakeitė architektų studijos IMPLMNT renovacijos projektas, pritaikęs ilgus dešimtmečius skaičiuojančią pastato dalį šiuolaikinių kūrėjų ir žiūrovų poreikiams.
