– Kokios šiandieninio Šiaulių dramos teatro stiprybės, ką sieksite tobulinti?
– Visų pirma, Šiaulių dramos teatras yra bene seniausias teatras Lietuvoje, todėl turi gilias tradicijas, kurios yra labai teisingos, jas reiktų puoselėti, saugoti, išlaikyti.
Mano galva, dabar vienas svarbiausių uždavinių yra trupės ir repertuaro atnaujinimas. Pastarąjį laiką teatras laikėsi ganėtinai konservatyvaus repertuaro, klasikinio stiliaus. Gyvenimas yra dinamiškas, jis eina į priekį, randasi ir naujos raiškos formos, ir naujos kūrybinės jungtys.
Manau, galima drąsiau paišdykauti, paieškoti naujų kūrybos formų, pasižiūrėti, kas pasaulyje vyksta šiandien ir išsilaisvinti kuo konservatyvaus požiūrio į teatrą, eksperimentuoti.
Būtent kultūra skatina socialinės ir ekonominės gerovės plėtrą, kuria patrauklesnį miesto įvaizdį.
– Kokį vaidmenį teatras užima Šiauliuose?
– Mano požiūriu, tai yra labai svarbi kultūros įstaiga, ypatingai Šiauliuose. Miestas, reikia pripažinti, gyvena pakankamai sunkiai, jis nyksta, traukiasi. Emigracija, nedarbas, socialinės problemos, žmonių amžiaus didėjimas – visa tai kuria tam tikrą nepatrauklaus miesto įvaizdį.
Čia nėra nieko naujo, bet būtent kultūra skatina socialinės ir ekonominės gerovės plėtrą, kuria patrauklesnį miesto įvaizdį. Viena kertinių mano programos dalių buvo siekis, kad Šiaulių dramos teatras savo didžiąją veiklos dalį dirbtų Šiaulių miestui ir regionui, kalbėtų apie tas problemas, kurios yra aktualios būtent čia. Teatras turėtų tapti tam tikru kultūriniu žiedu, kuris ne konkuruoja su kitomis kultūros ar švietimo įstaigomis, o priešingai, su jomis bendradarbiauja, bendradarbiauja su kitais kūrėjais. Manau, teatras gali tapti miesto kultūrinio gyvenimo ašimi.
Teatras turėtų tapti tam tikru kultūriniu žiedu, kuris ne konkuruoja su kitomis kultūros ar švietimo įstaigomis, o priešingai, su jomis bendradarbiauja, bendradarbiauja su kitais kūrėjais.
– Esate minėjęs, jog vienas jūsų tikslų yra jauno žiūrovo susigrąžinimas. Kokiomis priemonėmis ketinate tai padaryti?
– Pirmiausia, savo veikla ir pastatymais, kurie yra orientuoti į jauną žmogų. Kalbėdamas apie jauną žmogų, turiu omenyje tą amžiaus tarpą, kai žmogus jau yra savarankiškas, sakykim, nuo 18 metų, kai į teatrą veda ne tėvai, ne mokytojai, o žmogus pats savarankiškai apsisprendžia čia ateiti, iki 35–40 metų, kai teatru jau užsikrėtę žmonės gali čia atvesti savo atžalas ir tokiu būdu būtų užauginama nauja karta. Mano galva, šis žiūrovų segmentas yra po truputį prarandamas ir šiuo klausimu reiktų padirbėti. Sieksime atliepti jauno žiūrovo poreikius.
– Šiame darbe labai svarbu rasti bendrus požiūrio taškus su kitais teatro darbuotojais – pavyzdžiai kai kuriuose kituose Lietuvos teatruose rodo, jog kartais būtent tai tampa didžiausiu iššūkiu. Kaip jūs ketinate išvengti galimų konfrontacijų?
– Nuo komentarų apie kitų teatrų veiklą susilaikyčiau, bet, mano manymu, užimtumas, kūryba ir pagarbus požiūris į darbuotojus yra tie elementai, kurie yra būtini, kad būtų sukurta palanki kūrybinė aplinka, kad žmonės jaustų kūrybinę atmosferą, nekonfrontuotų, nesijaustų taip blogai, kad turėtų bėgti nuo teatro.
Mūsų kolektyvas, ačiū Dievui, nesusirgo visom šitom „ligom“, yra pakankamai darnus ir pozityviai nusiteikęs. Manyčiau, kad tą poziciją tikrai galima išsaugoti, o prie esamos trupės prijungti ir jaunus žmones, suteikti jiems galimybę tobulėti kūryboje bei įsilieti į įvairų teatro repertuarą.
