Pokalbyje su 15min naujieji teatro vadovai pasakojo apie žadamas repertuaro pertvarkas, naujos auditorijos paieškas ir siekį pakeisti teatro įvaizdį.
– Kokie yra pagrindiniai jūsų siūlytos kūrybinės veiklos programos akcentai?
L.Blėdis: Svarbiausia – repertuaro peržiūrėjimas, kad jis atitiktų kitų normalių teatrų lygį.
A.Jevsejevas: Iš principo dabar teatro repertuaras yra labai problemiškas. Jei pažiūrėsime į tris artimiausius renginius, pamatysime tris spektaklius, kurių pavadinimuose figūruoja vyrai arba moterys. Kai „iškrito“ buvęs teatro vadovas, dėl suprantamų priežasčių „iškrito“ ir jo spektakliai, nes turbūt sunku ir teatrui eksploatuoti tuos spektaklius, ir žiūrovas turbūt nelabai eina. Todėl teatras liko su 5–7 metų senumo repertuaru.
Bet kurioj kūrybinėj institucijoj meninė, kūrybinė veikla yra pagrindinė, todėl ir norisi pradėti nuo šito, nes tik dėl to ir verta daryti visus kitus dalykus.
– Kaip ketinate keisti repertuarą?
A.Jevsejevas: Suplanuotą penkerių metų repertuarą, išrašytą pavadinimais, jau turime – tai nėra tik idėjinis konstruktas. Bandėme ieškoti aukso viduriuko tarp šiuolaikinių klasikos interpretacijų ir šiuolaikinių kūrinių – vienas iš tikslų, kad bent kartą per metus teatras pastatytų specialiai miestui lietuvių dramaturgo parašytą pjesę.
Be to, bandysim organizuoti dramaturgijos kūrybines dirbtuves ir festivalį, taip pat bendradarbiauti su Panevėžio Juozo Miltinio vardo gimnazija, kurioje yra rengiamas jaunųjų dramaturgų respublikinis konkursas. Galvotume, kad būtų labai prasminga, jei šio konkurso laimėtojas kažkokiu būdu savo kūrinį galėtų išvysti profesionalioje scenoje.
– Repertuarą minite kaip vieną didžiausių Juozo Miltinio teatro silpnybių. Kokias matote jo stiprybes?
Gal tai žiauriai skamba, bet jei pradedi daryti kažką nauja, visą laiką geriau, kai yra griuvėsiai, o ne kažkas tvirto.
A.Jevsejevas: Jei atvirai, tai didžiausia teatro stiprybe matyčiau jo silpnybes. Mums, kaip jauniems žmonėms, ateinantiems į teatrą ir besistengiantiems performuoti jo įvaizdį, yra palanku, kad to repertuaro nėra, palanku, kad trupė yra kažkuria prasme išsibarsčiusi. Gal tai žiauriai skamba, bet jei pradedi daryti kažką nauja, visą laiką geriau, kai yra griuvėsiai, o ne kažkas tvirto. Teatrui, aišku, kol kas nėra gerai, bet mes tikimės, kad mums pavyks įgyvendinti savo programą ir teatras įgaus naują kvėpavimą.
Kol kas daug tų stiprybių kaip ir nėra. Stiprybė, kad tai yra teatrinis miestas, turintis tam tikrą ėjimo į teatrą tradiciją. Šia prasme mums bus tiesiog lengviau komunikuoti su publika ir ieškoti naujų žiūrovų.
– Naujos publikos pritraukimas taip pat yra vienas jūsų tikslų?
L.Blėdis: Be abejo. Taikysime į visas grupes – bus neužmiršti ir vyresni aktoriai bei jų žiūrovai, bet vienas iš prioritetų yra jaunimo pritraukimas. Kalbant tiek apie režisierius, tiek apie žiūrovus.
A.Jevsejevas: Aš puikiai atsimenu ir Leonas tą patį puikiai prisimena – kai dar buvome paaugliai, jau tada tuometiniai teatro vadovai kartojo, kad Panevėžy nėra jaunų žmonių, kurie eitų į teatrą, nes šiame mieste yra tik vaikai, pensininkai ir „banditai“, kurie sėdi ant suoliuko ir gliaudo siemkes.
Kadangi buvau tarp tų „banditų“, kurie gliaudo siemkes, lygiai tą patį darė ir Leonas, žinau, kad ant tų suoliukų sėdi daug įdomių žmonių, kuriems būtų įdomu eiti į teatrą, jei tik teatras kalbėtų ta kalba, kurią tie žmonės supranta. O teatras spektaklių jaunimui apskritai gal niekada ir neturėjo – bent jau per tą laiką, kai juos prisimenu, pastaruosius 20 metų, neprisiminčiau nė vieno spektaklio. Mūsų tikslas yra rasti kontaktą su jaunąja miesto dalimi.
– Ne paslaptis, kad Juozo Miltinio teatre nuolat susiduriama su piktnaudžiavimu valdžia ir įvairiomis konfrontacijomis tarp administracijos bei teatro darbuotojų. Koks, jūsų žiniomis, šiuo metu yra teatro klimatas? Kokių sutiktuvių tikitės, ypač turint omenyje, kad žadate esmines pertvarkas?
L.Blėdis: Mes į šitą teatrą ateiname dirbti. Bus daug sunkaus darbo, kuris ne visada bus džiuginantis pats savaime, nes, kaip žinia, iš karto norima rezultato. Galiu pasakyti, kad dirbsim daug, dirbsim sunkiai, tai turėtų paveikti ir teatro klimatą. Kai visos gairės ir intencijos yra nukreiptos būtent į darbą, lieka mažiau laiko kažkokiems šalutiniams dalykams.
Mes ne prieš konfliktus, mes už konfliktus, bet tuos konfliktus, kurie vyksta kūrybinėj plotmėj.
