Metafizinis prancūzų menininko Boriso Gibé spektaklis bus pristatomas rugsėjo 5–10 dienomis „Menų spaustuvėje“ karaliausiančiame šiuolaikinio cirko festivalyje. Kad jo žiūrovams galima tikėtis realybės ribas peržengiančių pojūčių, matyti ir iš ambicingo užmojo, kurio kiti meno profesionalai nedrįso imtis, – vertikalios arenos.
„L‘Absolu“ scena – net 12 metrų aukščio metalinė, skardinę primenanti „palapinė“ „Silo“, kurioje žiūrovų eilė kyla aukštyn spirale per keturis aukštus ir leidžia dramatišką veikėjo kovą su savimi stebėti iš viršaus. Apie spektaklį, išlietą iš fizinio teatro, akrobatikos, choreografijos, poezijos, filosofijos elementų, plačiau pasakojo jo autorius ir atlikėjas B. Gibé.
– Jūsų spektaklis vadinamas vienu laukiamiausių šių metų festivalyje. Koks jis? Kuo ypatingas?
– Į „Naujojo cirko savaitgalį“ atvyksime jau trečią kartą, šį kartą – su spektakliu „L‘Absolu“. Tai – tiesiogine žodžio prasme svaigulį keliantis spektaklis. Visų pirma, dėl netradicinės scenos – metalinė arena „Silo“ yra vertikali, sukurta kaip spiralė, kurioje žiūrovų kėdės išdėstytos per keturis aukštus palei kraštą ir suteikia įspūdį lyg žiūrėtum iš balkono ir kartu į tuštumą. Žvelgti žemyn iš kokių 9 metrų į tamsą, bedugnę jau yra neįprasta praktika, kuri žiūrovams suteikia nepaprastai stiprių pojūčių. Juos stengiamės sukurti ir optinėmis iliuzijomis, scenografija, aukštyn-žemyn žaisme, kryčiais, vizualumą derindami su plastiškumu, pasitelkdami net absurdo, burleskos elementus.
Skirtingas stichijas – vandenį, ugnį, įvairias materijas apjungiame perteikdami tai kaip vienį, naikindami ir erdvės iliuziją. Todėl spektaklis ir vadinasi „L‘Absolu“ („Vienis“). Jis skirtas žmonėms nuo 10 metų – tikrai nebūtina perskaityti daug knygų, kad suprastum, apie ką jis, – čia pojūčiai ir įspūdis turi viršenybę prieš protą, intelektualumą.
– Pažvelgti į save – kone didžiausia žmogaus baimė ar bent „nepatogumas“. Kodėl spektakliui pasirinkote tokią akistatą?
– Žvelgdamas į tuštumą žmogus pajaučia, kad dar yra gyvas, pajaučia save patį, ir tai savotiškai sukrečia. Į save paprastai žiūrima narciziškai, o pajutus ribą tarp čia ir „kažkur“, nebūties dvelksmą, iš naujo įvertini buvimą čia ir dabar. Kaukės, kurią esant žinai pats vienas, nukritimas išties gali būti savotiškas šokas.
Mano vaidmuo spektaklyje – kaip kamikadzės, kovojančio su savimi pačiu. Žaidžiant veidrodžiu, šviesos efektais atsiskleidžia individo šviesiosios ir tamsiosios pusių įtampa. Čia išties daug šviesos ir tamsos, jų kaitos, bet tikrai nėra baimės – spektaklis labiau padrąsinantis, raginantis nepasiduoti, galų gale pyktis gali būti ir į priekį varanti jėga.
– Teko išgirsti tokią reakciją: „Šio spektaklio laukiu labiau nei savo vestuvių“. O kokios buvo pirmosios žiūrovų reakcijos?
– O, tai išties nuostabus komentaras! Juolab, kad nerimas, nežinomybė, laukimas išties gerai atsiskleidžia. Spektaklio tikslas – sukelti žiūrovui atitolimo nuo savęs įspūdį ir aukštesnės jėgos pojūtį, čia ir metafizinis jo aspektas, leisti pajusti kažką, ko neįmanoma išmokti ir sužinoti čia ir dabar. Tai – gana intymi patirtis, sutelkta į vidinį „aš“, kiekvienam žiūrovui sukelianti skirtingų jausmų antplūdį.
– Ar žiūrovai skirtingai reaguoja į spektaklius skirtingose šalyse?
– Prancūzijoje publika išprususi, mėgsta stebėti teatro, muzikos pasaulio įvykius, vertinti pagal ankstesnes patirtis, lyginti su ankstesniais darbais ir atsižvelgti į lūkesčius ir kaip juos atitinka rezultatas. Užsienyje žmonės neretai nežino tavo ligtolinio kelio ir neklijuoja etikečių, į kūrybą žvelgia atviriau ir šilčiau. Maloniausia girdėti tai, kad visi galiausiai sako, jog tai – kažkas, ko jie niekada nematė, sunkiai apibūdinama jausmų lavina.
– Ar esate tikintis?
– Ne. Tikiu tuo, ką darau, o menas ir kūrėjas man yra tikėjimo sinonimai. Aš dalinuosi savotišku poetišku, menišku pojūčiu be jokių užuominų į kokį nors tikėjimą.
– Kodėl pasirinkote kurti kitokį, netradicinį cirką?
– Aš mokiausi cirko mokykloje ir esu prisirišęs prie jo ir jo vertybių. Tik tradicinis cirkas sutelktas į meistriškumo demonstravimą, pasirodymą, o šiuolaikinis cirkas yra daugiau poezija, teatras. Man tai arčiau širdies.
– Cirko artistas paprastai pavadinamas klajokliu – apie sėslų gyvenimą nesvajoti. O koks jūsų gyvenimo būdas?
– Penkiolika metų gyvenau „sunkvežimyje“. Dabar gyvenu „ant žemės“ – pastaruosius dešimt metų nesu dirbęs tradicinėje cirko arenoje, tik teatruose. Keliaujantis cirkas, deja, miršta, visgi noras leistis į kelią – ne.
– Kas jus patį įkvepia kurti, suteikia naujų idėjų?
– Nežinau, ar kūryba – sąmoningas procesas, ar gali numatyti konkretų idėjų šaltinį. Kalbant apie spektaklį „L‘Absolu“, naktį pabudau ir nebegalėjau užmigti – turėjau užrašyti mintis. Pavyzdžiui, „Silo“ arenos idėja kilo dar 2008 metais, kaip apsėdimas. Tris kartus mėginau sukurti tokią sceną, nes tai – sudėtingas reikalas dėl įvairių su saugumu susijusių reikalavimų. Norėjau, kad arenoje būtų 300 kušečių, o žiūrovai galėtų stebėti spektaklį atsigulę nišose prie pat jos krašto, bet kaskart išgirsdavau siūlymą ieškoti kito varianto, nes tai nėra saugu. Taip pat turėjau anatominio teatro idėją – kuomet tampama lyg medicinos studentais, stebinčiais kažkokį eksperimentą.
O kalbant apskritai, mane įkvepia Andrejaus Tarkovskio filmai, komiksų kūrėjo Marco-Antoine‘o Mathieu, italų režisieriaus Romeo Castellucci kūryba, žinoma, Franzas Kafka, Samuelis Beketas.
– Ar menininkas gali vertinti Holivudo produkciją?
– Tikrai taip. Man labai patinka „Betmenas“. Kai žiūrėjau paskutinį filmą, kuomet Betmenas neria žemyn į tamsą, apstulbęs juokavau, kad tai – mano spektaklio įžanga. Nuostabu, kai tokie motyvai yra universalūs ir paveikūs. Dar nuostabiau tai, kaip tais pačiais štrichais kuriame skirtingas asmenybes ir randame savąją tapatybę.
– Ar esate pasirengęs neigiamam spektaklio įvertinimui?
– Taip, tai būtų visai įdomu. Visgi nesiekiame kažkam pataikauti, atitikti kažkokius reikalavimus, laukiame tikrai ne garsių aplodismentų, norime prisiliesti prie žiūrovo ir jį sujaudinti. Žinoma, svarbu ir tai, kad žiūrovas tam prisilietimui būtų pasirengęs. Štai, mano bičiulis, trapecijos menininkas, prisipažino, kad neištvėrė spektaklio – išėjo, sakė, kad pamatė savo košmarą – kritimą bedugnėn į kažkokią gličią masę – ir to jam buvo per daug. Dar pajuokavo, kad niekada gyvenime nejautė aukščio baimės, o tai buvo pirmas kartas, bet pridūrė, kad norėtų sugrįžti.
