Daugelį pykinantis terminas „šiuolaikinis menas“ man dažniausiai reiškia, kad nieko nepatirsi savo kailiu: jei nori bent ką nors suprasti, skaityk ilgus pseudofilosofinius aprašymus. Jei jau tai opera, tai, tikiuosi, kad bus galima jos klausytis, – su tokiu nerimu laukiau savo pirmosios „Naujosios operos akcijos“.
Arčiausiai tos negatyvios „ŠMC‘inio“ meno sampratos buvo būtent Šiuolaikinio meno centre įvykusi premjera „Honey, Moon!“, apibūdinta kaip opera-meno instaliacija. Režisierius Julijonas Urbonas per spaudos konferenciją entuziastingai pasakojo apie „alternatyvią Lietuvos kosmoso programą“, „3 milijonus kūnų, sulimpančių į vieną asteroidą“, „operą kitų planetų kraštovaizdžiuose“ ir „žmogų kaip planetą“. Realybėje tamsiais audiniais apdengti, pavieniui ar poromis buvo susodinti muzikantai ir pasakotojai. Juos jungė išsiraizgęs kraujotakos vamzdynas. Tarp šių statiškų kosmoso kūnų sukiojomės mes ir keletas pusnuogių kultūristų.
Šie neišvengiamai tapo įdomiausiais objektais, nukreipdami dėmesį nuo Gailės Griciūtės muzikos ir juo labiau – nuo padriko (iškarpyto?) Gabrielės Labanauskaitės-Dienos libreto. Kultūristai, kaip ir priklauso, demonstravo raumenis, nešiojo ant pečių solistą, lyg malūno girnas suko fortepijoną ir net išstūmė agregatą, ant kurio už kojų, lyg skerdiena, buvo prikabintas jų kolega. Spoksojimas į nenatūralius, hiperbolizuotus vyrų kūnus nesunkiai papildytų visokius feministinius diskursus, tačiau daugiau šia tema lyg ir nieko nepasakyta. Raumenų demonstravimas liko tiesiog nekorektišku cirko elementu, o ne ideologiniu simboliu. Vertingiausias momentas buvo mano ir šio objektifikuoto raumenų kalno žvilgsnių susidūrimas, nuplėšęs visas menines iliuzijas ir palikęs mane nejaukioje akistatoje su žmogumi.
Priešinga ir paradoksaliai žmogiška buvo Arturo Bumšteino garso instaliacija „Olympian Machine“, pristatyta Menų spaustuvėje. Nors visi NOA spektakliai paliko didesnį ar mažesnį įspūdį, būtent šis įsiminė labiausiai – dėl minimalistinės formos ir daugiaprasmio turinio. Medžiaga kompozicijai tapo 12 žmonių (gaila, kad antropologiškai ištirti buvo tik kultūros srities atstovai – gal būtų tikęs ir vienas kitas kultūristas) bandymai atpasakoti ką tik jiems perskaitytą „Iliados“ siužeto santrauką. Kiekvienas būdavo paliekamas studijoje, kur valandą mėgindavo prisiminti bent kurį nors iš daugybės veikėjų vardų, karo priežastis ar eigą. Bet dažniausiai tiesiog užpildydavo tylą piktindamiesi netikusia atmintimi, gėrėdamiesi savo pačių balso skambesiu ar ieškodami antikos sąsajų su šiandiena (geopolitinė įtampa, Trumpo siena, moters vaidmuo visuomenėje).
Po ilgo ir pabrėžtinai monotoniško prologo, kai autorius perskaitė bazinį tekstą, scenoje liko tik 12 garso kolonėlių, kurios transliavo smulkiai sukarpytus ir permontuotus balsus. Lengvai tapatinausi su šiais „blogais mokiniais“, neparuošusiais namų darbų, o ypač su aistringa pikčiurna, koneveikusią pačią užduotį, Homerą, antiką ir meną apskritai, kaip niekam nenaudingas nesąmones.
Visi jie vienas kitą pildydami, sutardami ir prieštaraudami, tapo neurotišku vidinių balsų choru. Kartu šis sugedęs telefonas liūdnai demonstravo, kokie komplikuoti yra informacijos perdavimo mechanizmai ir kokia galiausiai menka, nutrupėjusi, egocentriška lieka mūsų kolektyvinė atmintis.
Su istorine vaizduote buvo susijęs ir antrasis A.Bumšteino garso performansas „Blogi orai“. Į Nacionalinio dramos teatro Mažosios salės sceną buvo atverta išvirkščioji teatro pusė – atkurti XVII a. barokinio teatro triukšmo mašinų mini modeliai. Gali numanyti, kad pasiruošimas šiam spektakliui buvo įdomesnis nei pats rezultatas: brėžinių paieškos britų bibliotekose, istoriniai tyrimai, inžinerinis konstravimas. Bendram vaizdui (skambesiui) kiek patrukdė ilga rečitatyvinė atsitiktinių žodžių įžanga. Naujosios operos festivalį būtų buvę itin konceptualu užbaigti visiškai nežmogišku ir bežodžiu mašinų performansu.
Įvairiausi lietaus, vėjo, jūros, griaustinio atspalviai, išgaunami barstant akmenėlius, virpinant skardą ar šiuženant popierių, įgarsino estetinio malonumo istoriją. Kokie spektakliai vaidinti užkulisiuose sukantis tokioms mašinoms? Garsas tapo vaizdu ir įgavo kūną („Olympian Machine“ atveju, priešingai, balsas buvo paliktas be kūno). Kartu „Blogi orai“ – tai kiek ironiška praeities orų „prognozė“ ir galbūt niūroka ateities pranašystė.
Su orais tiesiogiai buvo susiję dar du NOA spektakliai. Linos Lapelytės (muzika), Rugilės Barzdžiukaitės (režisūra) ir Vaivos Grainytės (libretas) opera „Saulė ir jūra“ pratęsė plačiai nuskambėjusį jų debiutą „Geros dienos!“. Gaila, kad festivalis neturėjo galimybių operos parodyti gyvai, tad tenkinomės videoperžiūra.
Steriliame Nacionalinės dailės galerijos kube, ant plonyčio smėlio sluoksnio deginasi darni žmonių ekosistema. Žiūrovai atsiduria saulės pozicijoje ir iš viršaus svilina atlikėjus savo žvilgsniais. Efektingiausias ir buvo būtent šis sceninis sumanymas bei dokumentiškai tiksli scenografija (dalį daiktų į šį pliažą atsinešė patys atlikėjai). Taiklūs ir žmonių tipažai – nuo dvasiškai pavargusio vyriškio iki šunų mėtomomis blusomis besipiktinančios tetos. Ypač džiugino natūraliai skambanti šnekamoji kalba (kas sakė, kad frazė „patepk man kremu, nupirkau naują“ neverta operos?). Monotoniška, prislopusi synth pop muzika išryškino bendražmogišką tingulį saulės atokaitoje. Suabejojau tik autorių dėstyta ekologine ir antivartotojiška operos koncepcija – juk deginimasis pajūryje savaime nereiškia klimato atšilimo.
Gerų orų vis laukė „Į švyturį“ veikėjai. Pagal Virginios Woolf romaną sukurta Ritos Mačiliūnaitės (muzika), Loretos Vaskovos (režisūra) ir Gabrielės Labanauskaitės-Dienos (libretas) opera priminė begalinį čechovišką ruošimąsi „į Maskvą“. Operos atlikėjai čia turėjo nemažai aktorinio darbo, gaila, kad tik keli personažai buvo pakankamai išplėtoti.
Labiausiai atpažįstamas tipas – Tamzlis, amžinas studentas, senbernis, moterų niekintojas (moterys nemoka rašyti, skaityti, tapyti, mylėti, susiturėti). Bet nei vaikas, lyg ir turėjęs tapti simboline praeities ir ateities jungtimi, nei mirusi ponia, kurią visi išsijuosę šlovino, taip ir neįgijo ryškesnių veidų. Tiesa, veidą jai bandyta suteikti tiesioginiu būdu – tapant jos portretą, projekcijoje virstantį Fridos Kahlo ikona. Negi Frida yra vienintelis pasaulyje stiprios ir talentingos moters pavyzdys? Ir kuo ji susijusi su V.Woolf? Perteklinės man rodėsi ir kitos vaizdo projekcijos (juk teatre esam, turim vaizduotę – nebūtina nufilmuotos jūros rodyti).
Vis dėlto opera dėmesį prikaustė – dėl vykusios scenografijos (rakečių blaškomos plunksnelės), komiškų, siurrrealistinių libreto fragmentų („Šiaip tai man dzin“) ir, žinoma, labiausiai dėl muzikos. Ištęsta, sulėtinta, paviršiuje rami, o gelmėse – nerimo, įtampos kupina elektronika (su keliais gyvais priedais) užpildė visą klaustrofobišką Menų spaustuvės erdvę. Dirigentas Vytautas Valys ne veltui pasakojo, koks azartas jam buvo įveikti šią partitūrą.
Operoje „α“ banalų Fridos inkliuzą atkartojo Federico Garcios Lorcos pavardė. Melodramiškame meilės ir keršto siužete vietoj jo galėjo atsidurti ir bet kas kitas (libretas – taip pat G.Labanauskaitės). Kaip ir kituose spektakliuose, taip ir šiame atlikėjams teko nepavydėtinas vokalinis iššūkis – sudėtingos partijos buvo atliekamos pagal lygų elektronikos ritmą (Alberto Navicko muzika).
Komikso ir operos derinys netikėtai suveikė. Komiksai rodyti ne tik vaizdo projekcijoje, bet ir įkūnyti trijų atlikėjų (rež. GoraParasit). Emocijų, gestų „žodynas“ – tyčia apribotas, išryškinant kiekvieną judesį ir mimiką, o monologus suskaidant komikso langeliais. Pagiriamojo žodžio nusipelno nebyli pasakotojos-padėjėjos personažė (aktorė Ieva Savickaitė). Juodu lateksu apsitempusi tvirta, ryžtinga ir ironiška moteris lietuviškoje scenoje, man atrodo, vis dar gana retas atvejis.
Nepratusiam žiūrovui kiekvienas NOA spektaklis buvo tikras juslinis ir intelektualinis iššūkis. Daug čia reikėjo dirbti, interpretuoti ir suvokti (jausti – mažiau). Tą suprato ir patys organizatoriai, surengę recenzijų konkursą, aptarimus po kiekvieno spektaklio.
Tarpdiscipliniškumas – nuvalkiotas ir dažnai tik fasadinis terminas, neretai reiškiantis dėl aklo eksperimento dirbtinai sukergtus dalykus, kuriems galbūt tiesiog nelemta būti kartu. NOA man buvo įspūdinga tuo, kad tarpdiscipliniškumas čia tapo produktyviu kūrybiniu šaltiniu: iš istorijos, filosofijos, muzikos, literatūros, sporto, komikso, teatro, technologijų susiformavo visiškai nauji ir savarankiški dariniai.
