Kaip šie skaičiai veikia juos skaitančiuosius? Išgyvenusius Holokaustą – turbūt stipriai, nes bet koks temos paminėjimas stimuliuoja įsirėžusias patirtis. O kaip visus kitus, neišgyvenusius tragedijos ir niekada negalėsiančius įsivaizduoti, kokią baimę ir kančias savo laiku patyrė gaudyti, žeminti, kankinti ir žudyti žmonės?
Kažin, ar klystume manydami, kad šimtąjį kartą girdima statistika nebeveikia taip stipriai, kartais poveikio visai nejusti. „Vieno žmogaus mirtis – tragedija, tūkstančio – statistika“, – kartojam dešimtmečiais, nes taip sąmonė susitvarko su nesuvokiamais žiaurumo mastais. Todėl kai antrą Oskaro Koršunovo „Mūsų klasės“ premjeros dieną spektakliui baigiantis scenos viršuje nušvito pirmõs šio teksto pastraipos žodžiai, kūrinys staiga suplokštėjo. Jis tėškė faktus, kuriais remiantis Holokaustas laikomas išimtinai žydų tautos tragedija. Priešingai nei likusi Klaipėdos dramos teatre pastatyto spektaklio dalis, sufleravusi platesnę sampratą: Holokaustas – tai visos žmonijos tragedija.
Paradoksalu, kad Lenkijos ir Lietuvos – dviejų didžiausią savo gyventojų žydų procentą išžudžiusių valstybių – likimas Antrojo pasaulinio karo metu nulemtas priešingose pusėse kariavusių valstybių bendru susitarimu.
Užtat vietiniai gyventojai, pamiršę savo silpnų valstybių interesus, ginčijosi dėl to, kuri okupacija geresnė, kuri tautiečiams suteiks daugiau teisių ir paskelbs juos situacijos šeimininkais. Čia galima prisiminti seniai atliktą ir daugelio girdėtą eksperimentą kalėjime, kai padalinus kalinius į vadovaujančius ir tarnaujančius neilgai trukus pirmieji neverčiami ir pradėjo kankinti antruosius.
Pamatavus eksperimentą ir realybę, pradedi svarstyti, kad galbūt Holokausto – kaip bet kurio kito genocido – šaknys yra ne žydų, vokiečių, lenkų, lietuvių, rusų ar kitose tautose. Kas, jei tai lemia pati žmonių prigimtis, skatinanti viską naikinti vos gavus galią kitų atžvilgiu, vos patikėjus, kad esu visko šeimininkas, geresnis už kitus? Tokiu atveju neatsidūręs atitinkamoje situacijoje, nė vienas mūsų negali būti tikras, kad nepasielgtų taip, kaip tie vadovaujantieji.
2008 m. parašyta Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ greitai išpopuliarėjo kaip vienas paveikiausių šiuolaikinių pasakojimų apie žydų žudynes. Istorijos atspirties taškas – įvykis Lenkijos Jedvabno miestelyje, kuriame vietiniai lenkai į kluoną suvarė ir sudegino apie 1600 žydų – savo kaimynų, bendradarbių, draugų, bendraklasių. Słobodzianekas įvykiams atskleisti pasirinko mišrią lenkų ir žydų klasę, kurioje mokęsi vaikai kasdien bendraudavo, žaisdavo, dalyvaudavo mokyklos renginiuose, vieni kitus įsimylėdavo, tačiau išleidus vokiečių okupantų įsaką bet kokiomis priemonėmis dorotis su žydais, keturi klasės lenkai savanoriškai pirmosiomis aukomis pasirinko buvusius klasės draugus ir drauges.
Pirmoji Koršunovo spektaklio dalis pasakoja apie klasės draugų santykius iki padegimo Jedvabne, antroji tęsia istoriją po masinių žudynių ir pasiekia XX amžiaus pabaigą, kai mirė paskutiniai, ilgiausiai išgyvenę bendraklasiai. Režisierius pjesės beveik nekupiūruoja, nuosekliai dėliodamas žydų Abraomo, Rachelkos, Menachemo, Doros, Jokūbo Kaco ir lenkų Ryseko, Vladeko, Zigmunto, Heneko, Zochos istorijas. Dešimties žmonių gyvenimai vystosi besikeičiančių okupacijų, gyvybę niekinančio ir tautas priešinančio karo, negydomų traumų, nelaimingų santykių ir emigracijos akivaizdoje. Viena ryškiausių režisieriaus rankos apraiškų – dėmesys politinėms santvarkoms ir kitoms ideologijoms, kuriomis aiškinami visuomenių raidos etapai ir drauge sufleruojamos paskirų žmonių veiksmų priežastys.
Gintaras Makarevičius „Mūsų klasės“ scenai paruošė pilkų blokų amfiteatrą, primenantį Berlyno paminklą Holokausto aukoms atminti. Priekyje pastatyti trys pirmąją klasės suolų eilę atitinkantys suolai, iš kurių pamaldusis, kunigu būti besiruošiantis Henekas (Liudas Vyšniauskas) išvaro žydus, kad lenkai priekyje galėtų sukalbėti krikščionišką maldą. Skirtingos religijos kaip ir skirtingos politinės pažiūros spektaklyje (iš tiesų – jau pjesėje) tampa dirgikliais, išryškinančiais žmonių polinkį žeminti kitą, tiksliau – kitokį.
Užtat galinėje scenos sienoje rodomos projekcijos (autorius – Mikas Žukauskas), ypatingai – viršuje pakabintame rėme pasirodantys veidai, santvarkos sąvoką keičia vieno žmogaus kulto idėja. Stalino, Hitlerio, vėl Stalino, Johno Lennono, Jono Pauliaus II portretai ne tik pažymi veiksmo laikotarpius, bet ir nurodo asmenybes, savo laiku turėjusias milžinišką įtaką milijonų žmonių mąstymui, požiūriui į gyvenimo prasmę, sprendimams ir pasirinkimams. Įdomu suvokti, kad šio pasaulio laiką galima apibūdinti atsižvelgiant į didžiausią įtaką turėjusių žmonių kultus – tarsi žmonija negalėtų gyventi be idėjinių vadų, kurie savo laiko gyventojams nurodytų siektinus idealus ir „teisingą“ judėjimo kryptį.
„Mūsų klasės“ siužete jungiasi daug istorijų, įvykiai keičiasi greitai, tiesioginė kalba pinasi su retrospektyviu pasakojimu. Todėl suprasti siužetą stebint spektaklį yra kur kas lengviau nei (apie) jį skaitant. Atskirų žmonių ir visuomenių kaitos istorijos čia vystosi paraleliai. Visuomenės keičiasi kintant (ne vien politinėms) santvarkoms, lemiančioms propagandos kryptis, viešosios erdvės formavimą, žmonių skirstymą į teisingus, geresnius ir neteisingus, nepriimtinus. Pačioje „Mūsų klasės“ pradžioje atsiskleidžia Lenkijoje bręstantis antisemitizmas (pirmasis tai išreiškia dvasininkų kalbų prisiklausęs klapčiukas Henekas).
Jį sustiprina Sovietų okupantų sprendimai naikinti lenkų kultūrą ir šiems planams tarnaujantys žydai, tarp jų – bendraklasis Jokūbas Kacas (akt. Jonas Viršilas), nepaprastai entuziastingai palaikantis okupantų veiklą, su malonumu ją reprezentuojantis. Bendraklasiai lenkai tuo metu įkuria prieš okupantus kovojančią partizaninę organizaciją, taip neakivaizdžiai su žydas atsidurdami priešingose barikadų pusėse. Į Lenkiją įžengus nacistinės Vokietijos kariuomenei, vietiniai patriotai atsigauna ir už visą Sovietų kariuomenės ar gyvenimo negandų atneštą skriaudą keršija tam, ant ko nauji okupantai skatina išsilieti – žydų tautos žmonėms.
Tad neatsitiktinai buvusios partizanų grupuotės iniciatorius ir vadas Rysekas (akt. Jonas Baranauskas) pirmąja savo auka pasirenka Jokūbą Kacą – žmogų, kurio pasišventimą Sovietų valdžiai ir lenkų kultūros naikinimui matė savo akimis, ir kurį suklaidintas palaiko išdaviku. Keturi klasės draugai aplanko penktąjį, sumuša jį plikomis rankomis ir kojomis, o tada sunkiu akmeniu suknežina galvą.
Dėl visko kalta politika? Ne visai. Pirmose spektaklio scenose atskleista Ryseko meilė klasiokei žydaitei Dorai (akt. Justina Vanžodytė), kuri pastojusi pasirenka kūdikio tėvą, kitą klasės draugą, moterų numylėtinį, tačiau atsakomybių nevaržomą Menachemą (akt. Vaidą Jočį). „Mūsų klasėje“ vyro ir moters meilė yra nuolatinė varomoji jėga, lydinti beprotiškiausius žmonių sprendimus. Už visą pasaulį silpnesnis Vladekas (akt. Aurimas Pintulis), įsimylėjęs Rachelką (akt. Regina Šaltenytė) sukyla prieš visus už jį stipresnius, kad galėtų vesti ir išgelbėti savo meilę. Lenkaitė Zocha (akt. Eglė Jackaitė) paslepia ir išsaugo savo žmoną palikusio ir pabėgusio Menachemo gyvybę, kad galėtų jo glėbyje atrasti nusiraminimą visa savo klaikuma atsivėrusiame pasaulyje. Galbūt ir mokyklos laikais į JAV tapti rabinu išvykęs Abraomas (akt. Mikalojus Urbonas) ryšius su klase laiškais palaikyti bandė tik dėl Rachelkos, kurią buvo įsimylėjęs ir nepamiršo iki paskutiniųjų savo gilios senatvės akimirkų.
Visgi Ryseko situacija išlieka ypatinga. Drauge su buvusios klasės draugais Zigmuntu (akt. Igoris Reklaitis) ir Heneku jis įsiveržia į Doros namus, ją išprievartauja, o tuomet laiko už rankos, bučiuoja ir verkdamas laukia, kol moterimi pasinaudos Zigmuntas. Štai taip skleidžiasi nežmogiška jauno lenko ištvermė – nestabdyti smurto, keliančio jam skausmą, bet viską kęsti, nes... nėra kitos išeities?
Viena skaudžiausių spektaklio scenų, kurią diktuoja siužetas, bet dar ne vaidyba – Vladeko pranešimas žydus naikinantiems bendraklasiams, kad jis myli ir nori apsaugoti Rachelką. Vos prieš keletą minučių žiūrovai stebėjo, kaip narsusis Rysekas trankė ir deginti pasiuntė savo mylimą Dorą su mažu vaiku. O dabar klasės draugas pareiškia sieksiąs išgelbėti mylimą moterį bet kokia kaina.
Kai Zigmuntas su tam tikromis sąlygomis nusileidžia Vladeko reikalavimams, natūraliai atsigręži į Ryseką, ką tik buvusį tokioje pačioje situacijoje, tačiau priėmusį absoliučiai priešingus sprendimus – ne tik negelbėti mylimosios, bet pačiam pasirūpinti, kad ji patirtų prievartą, smūgius ir mirtų. Gaila, kad pirmąją premjeros dieną Baranausko Rysekas, regis, apskritai nepajuto situacijos tragizmo, o antrąjį vakarą sutrikęs blaškėsi tarp kalbančių klasės draugų, tarsi iš paskutiniųjų stengtųsi parodyti savo sutrikimą, kurio nebuvo. Užaugintas svarbus, pasirinkimus kvestionuojantis momentas pačioje viršūnėje tiesiog užgeso.
Apskritai „Mūsų klasėje“ glumina spektaklio gylio ir epizodiškai išlendančio aktorių vaidybos (ar jiems pateiktų užduočių?) paviršiaus paradoksas. Iš principo aktoriai dirba subtiliai, reikiamu momentu atveria personažų sielos gelmes, kurias suprasti ir įvertinti geriausia pasibaigus spektakliui ir visas istorijas išklausius iki pabaigos.
Vaidyba, Gintaro Sodeikos muzika, Miko Žukausko projekcijos ir Juliaus Kuršio apšvietimas gramzdina žiūrovus į vis gilesnę moralinę duobę, priminanti, kaip dažnai impulsyvius sprendimus diktuoja emocijos, kylančios iš mums nepažinių, gelmių. Ir būtinai iš šios būsenos pažadina tragedijoms būdinga Šaltenytės deklamacija, iš daugumos kitų spektaklių ataidinti Reklaičio kalbos intonacija ir maniera arba beveik visų kitų aktorių klyksmas iliustratyvioje smurto scenoje. Galbūt tokiais sprendimais siekta permušti iki tol kuriamą slogumą, tačiau kol kas tai primena atsimušimą į sceninės raiškos ribas, nes norisi atsitraukti ir klausti: kam čia taip isterikuoti?..
Tiesa, galima išskirti Urboną, kurio Abraomas išvykęs į JAV neišgyvena to paties, ką likusi klasė, todėl didžiąją spektaklio dalį būtent jo pasirodymai žiūrovui leidžia kiek atsipalaiduoti. Artėjant pabaigai jis sužino, koks likimas iš tiesų ištiko jo klasės draugus, ir ramiam, daugiavaikiam rabino gyvenimui toks šokas negali išsiveržti vienu klyksmu, tad ilgainiui tampa rauda.
Galbūt riksmais ir iliustratyviomis žiaurumo scenomis režisierius bando priversti žiūrovus fiziškai pajusti smurtą, Antrojo pasaulinio karo metu tvyrojusį net atmosferoje. Apsipratęs su ne visada adekvačiai ekspresyviomis personažų kančiomis žiūrovas gali pasitikrinti, kiek jo kūnas pakantus prieš akis matomai agresijai, šleikštuliui. Čia kyla mintis, jog suprasti tai, ko nesi ir nenorėtum būti patyręs, šiandien galima vien meno pagalba, ypatingai scenos meno, kur prieš žiūrovo akis atsiveria kūniškas reginys. O į tokį kitas kūnas ar kitos smegenys nereaguoti tiesiog negali.
