Kas aktorei yra poezija? Kodėl bandė dalyvauti politikoje, kas jos nuomone yra vienodos moterų ir vyrų teisės? Šiuos ir kitus klausimus N.Bėčiūtei užduoda rašytojas ir publicistas, Kudirkos premijos laureatas Svajūnas Sabaliauskas, tęsdamas pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais.“
Tavo gimtasis miestas Vilnius, o vaikystės vasaros prabėgo Mažučiuose Pakruojo rajone. Esi gana aukšta moteris, tad Mažučiai ir Nomeda tikrai ne sinonimai?
Tikrai taip. Gimiau, augau, dalį mokslų išėjau Vilniuje. O vasaros, ir ne tik vasaros, prabėgdavo Mažučiuose. Tebebėga. Tai tinkama vieta ūgio korekcijai: kai pasidarau labai ,,didelė“, jie mane sumažina... ir tampam sinonimais.
Tai tinkama vieta ūgio korekcijai: kai pasidarau labai ,,didelė“, jie mane sumažina... ir tampam sinonimais.
Taigi, kas tau yra Vilnius ir Mažučiai? Puikiai atsimenu, kai vaikščiojome po Mažučius, kur aprodei žirgą Žaibą, o aš bijojau, kad jis neįkastų, nes dantis šiepė. Aprodei savo rūtų darželį, kuriame augo tulpės ir pienės. Rodei senelio diržą, kuris kabėjo ant sienos, bet niekad nebuvo skirtas vaikams bausti. Taigi, Vilnius ir Mažučiai.
Vilnius – gimtinė. Faktinė, ne emocinė. Bet tai nereiškia, kad vieną dieną neišzvimbsiu į jį – ten gyvena mano artimieji, keletas draugų. Na, dar esti kelios svarbios, širdžiai mielos vietelės...Mažučiai – tėviškė. Šaknys. Čia po melioracijos iš gretimų kaimų ,,susiėjo“ abeji seneliai. Beje, tų gretimų kaimų pavadinimai irgi patrauklūs: Liesai ir Geišai...Žaibo senokai nebėra. Rūtų darželis šiek tiek patobulėjęs, nors pienės ir tulpės (praėjusį pavasarį suskaičiavau virš šimto žiedų) bujoja kaip pašėlę. O senelio diržas tebekaba, retkarčiais primindamas man apie per daug padidėjusį ūgį.
Kodėl aktorystė? Juk abu tėvai pedagogai. Kas lėmė pasirinkimą?
Nesvajojau tapti aktore, nors potencijos ir apraiškų tam būta dar vaikystėje. Matyt, įtakos pasirenkant aktorystę turėjo aplinka, kurioje augau. Ir charakteris. Cha-cha-cha, gi 18-os renkantis tokią profesiją (amatą? gyvenimo būdą?), tikrai negalvoji apie dvasinių aukštumų misijas ar atsakomybę. Dėmesio, išskirtinumo, pripažinimo norisi... Ir tebesinori!
Dėmesio, išskirtinumo, pripažinimo norisi... Ir tebesinori!
Šiaulių teatre esi nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Gražus sutapimas. Suprantu, Šiaulių teatras ne tik darbo vieta. Kas tau šis teatras ir miestas? Juk kitame mieste galėjai padaryti didesnę karjerą, nors sakai, kad nesupranti, kas yra karjera, jei dirbi mylimą darbą.
Kas būtų, jei būtų? Jei šuo būtų neš..., būtų zuikį pagavęs. Yra! Šiauliai ir Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Namai, darbas, gyvenimas, pasirinkti savo noru. Kad atsiradau čia kartu su Nepriklausomybe, tikrai gražus, bet tik sutapimas. Atsitiko taip gimti... Ir Mažučiai šalia – po tiesumais, kaip sakydavo močiutė, tik 52 km nuo kiemo iki kiemo.
Esi skaitovė ir puikiai dainuoji. Ypač romansus. Esi paskatinusią vieną garsią aktorę tapti romansų atlikėja, ar ne? Taip pat puikiai Marlene Dietrich dainas, kurioms tekstus pati parašei, remdamasi pažodiniu vertimu. Nomeda, kas tau yra poezija ir dainavimas?
Čia veriasi malonumo, saviraiškos, atradimų, pažinties, draugystės, netikėtumo, improvizacijos, pasitikėjimo, atsakomybės, darbo, uždarbio rožančius ir randasi dėkingumo litanija. Skaitantys šį interviu, tikiu, atpažins save. Tiems, kurių jis nepasieks, siunčiu širdies kamputį.
Kas tavo didžiausias mokytojas Teatre: režisierius ir scenos partneris?
Žiūrovas.
Esi sakiusi, kad princesės tau nepatinka, nes visos neįdomios ir vienodos, o žavi raganos, nes jos spalvingos ir charakteringos. Tad klausiu apie vaidmenis, kurie paliko didžiausią įspūdį, o kurių jau norėjai atsikratyti po generalinės perbėgos. Juk, turbūt, baisiausia, kai aktorius susitapatina su personažu ir nebesugeba nuo jo atsiriboti...
Vaidmenys – darbas. Kartais pavykstantis, kartais ne. Yra atsisakytų iki generalinės repeticijos ir po jos. Buvo ir yra pažadėtų, bet neišsipildžiusių ar besipildančių... Kartais malonu scenoj susitapatinti su personažu. Kai aktorius po spektaklio negali išeiti iš personažo orbitos, štai tada, brolyti, jau ne kas.
Bandei savo jėgas ir politikoje, dalyvavai rinkimuose į Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narius. Ką veiktum, jei būtum kada valdžioje?Kokie didžiausi kultūros (ir ne tik) skauduliai, kuriuos reikėtų keisti?
Tai įdomi, netgi puiki patirtis. Gėrovei pakaktų didesnio dėmesio pareigoms, suvokiant, kad tik jas atlikus įgyjamos teisės. Naivu tikėtis, jog pakėlus atlyginimus, pagerės darbo kokybė.
Kaip Tavo gyvenimą pakeitė pandemija? Repeticijos nevyksta, poezijos skaitymai sustojo. Ką veiki, kai nėra repeticjų? Dabar net į kitą savivaldybę išvažiuoti negalima, nes laikytis karantino taisyklių reikia.
Stengiuosi neanalizuoti ir net negalvoti apie pandemiją. Suvokiu, kad dabar reikia gyventi tokiomis sąlygomis, tad taikausi prie jų, tikėdamasi pagerinti esamą situaciją taisyklių laikymusi. Dar per pirmąjį karantiną išsisukau iš smegeninės vieną varžtelį ir pasidėjau net atsimenu kur. Dabar laukiu geresnių laikų, kad įsisukčiau atgal.
„Kada moteris pradės, o vyras pagimdys, tada galėsime kalbėti apie vyrų ir moterų lygias teises“. Kaip šiandien atsimenu tavo žodžius, pasakytus prieš daugybę metų. Nesikeičia požiūris metams bėgant, ne apie pradėjimą ir gimdymą, o apie moteris ir vyrus šiuolaikiniame pasaulyje?
Patinka ši frazė. Pati sugalvojau. Retkarčiais ją drėbteliu. Niekada nesukau galvos dėl lyčių skirtumų, panašumų, lygybių, persipynimų. Norams, įgeidžiams, gyvenimo būdui, galimybėms – staltiese klotas kelelis.
Niekada nesukau galvos dėl lyčių skirtumų, panašumų, lygybių, persipynimų.
Nomeda, atsimink save ir jaunuosius aktorius, kurie ateina dirbti į Teatrą. Kuo jie skiriasi? Ar tiesiog: karta keičia kartą ir niekas nesikeičia, tik anksčiau žolė buvo žalesnė ir dangus mėlynesnis?
Jaunystė yra jaunystė. Štai ir man dabar, išsisukus varžtelį, ne daugiau 25-erių. Jaučiuosi neseniai atėjusi į teatrą ir tikiu, kad visa, kas geriausia – ateity.
Gal nebūsiu pavadintas seksistu, kaip dabar madinga vadinti klausiančiuosius apie antrąsias puses. Nesusiradai, ar nesurado Tavęs ta tikroji meilė? Nes taip ir niekada neištekėjai, nors tikiu, jog buvo besiperšančių.
Seksistas!!! (kvatoja-aut.pst.) Padoriai kuklus klausimas. Tad ir atsakymas bus kuklus. Asmeniškai.
O nebuvo minties apie emigraciją? Ar daug tavųjų draugų ir artimųjų užsienyje? Kiek suskaičiuoju, bent šeši aktoriai iš Šiaulių teatro užjūriuose gyvena.
Nebuvo – kaip gi Mažučiai be manes! Ga bus? Negali žinot. Atėjom į Šiaulius penkiese iš kurso. Jau seniai likau viena. Trys kursiokai emigravo. Mokantys skaičiuoti ko gero paklaus, o kur dar vienas? Tikiu, Lietuvoj.
Kokia buvo didžiausia gyvenimo išdavystė ar nusivylimas? Jeigu jauti nusivylimą, kai labai skauda viduje ir jo pasauliui neišliesi, nes jam to tiesiog nesuvokti, kur randi ramybę? Gamtoje, maldoje, meditacijoje?
Yra nutikę. Ir pati esu prisidirbus...Su tom išdavystėm ir nusivylimais štai kaip nutinka. Suspaudžia širdį, atleidžia, eina ir praeina. Jei po kiek laiko ir prisimenu, tai vėl nupūčiu šalin. Katais pasijuokiu. Geriausi vaistai – darbas, miegas ir laikas (ko gero būsiu originalią mintį suraičius?).
Norėčiau. Taip skambėtų klausimas baigiant mūsų pokalbį. Norėčiau suvaidinti. Norėčiau, kad.. Tiesiog, ko norėtum, kad kas šiemet įvyktų?
Noriu kuo greičiau įsisukti atsimenu kur pasidėtąjį varžtelį, realiai išeiti į žmones ir apsikabinti.