Su Zagrebo jaunimo teatre sukurtu spektakliu „Eichmanas Jeruzalėje“ 2021 metais jis buvo pakviestas dalyvauti tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programoje. Režisierius konstruoja spektaklius-tyrimus, kuriuose apnuoginamos didžiausios žmonių ydos, landžiojama po giliausias nusidėjėlių sielos kerteles. Žiūrovai jo spektakliuose tampa visuomenės atspindžiu, todėl šviesos žiūrovų salėje gesinamos ypač retai. Holokaustą įamžinančiais dokumentais paremtame ankstesniame Lorenci spektaklyje „Eichmanas Jeruzalėje“ režisierius ėmėsi užduoties identifikuoti blogio ištakas, o naujausias slovėno spektaklis „Svetimas“ įvairiapusiškai tyrinėja žmogaus vienišumo ir kitoniškumo prigimtį.
Filosofiniame romane „Svetimas“ aprašomi jaunuolio Merso gyvenimo įvykiai, privedantys jį iki žmogžudystės. Nacionalinio dramos teatro scenoje šio laikotarpio iki įvykdant nusikaltimą laiko juosta pristatoma gana neišradingai. Visą pirmą spektaklio veiksmą ant kėdžių puslankiu įsitaisę aktoriai pakaitomis skaito ar savais žodžiais pristato ištraukas iš knygos, siekdami kuo nuosekliau žiūrovus supažindinti su faktine informacija. Šios dalies tiesmuką turinį gelbsti jauki, teatralizuotą pjesės skaitymą primenanti atmosfera. Tekste minima aplinka „įgarsinama“: keli aktoriai zvimbia į mikrofonus, įmituodami Merso mamos laidotuvėse skraidančias bites, nuo nepakeliamo Alžyro karščio trykštantis prakaitas vaizduojamas vandens purkštuku, o kai kurie situacijų elementai suvaidinami (ant stačiakampės pakylos scenos priekyje atsigula aktorė Diana Anevičiūtė, skaitant ištrauką apie mamos laidotuves, ten pat tyso negyvas nužudyto arabo kūnas, kurį pavaizduoja Šarūnas Rapolas Mieliešius). Beje, aktoriai labai aiškiai parodo, kad jie nevaidina, o tik atkartoja įvykių eigą.
Kas iš žiūrovų „Svetimo“ iki tol nebuvo skaitęs, galbūt liko sudomintas. Kitus, iš anksto susipažinusius su spektaklio literatūrine medžiaga, priverstinis kūrinio pasikartojimas galėjo ir suerzinti ar priversti nuobodžiauti. Tačiau atidžiau įsiklausius į tekstą, kyla abejonė, ar tai vis dar penktame dešimtmetyje gyvenusio Camus Merso išgyvenimai. Kuo toliau, tuo labiau primenantys šiuolaikinės visuomenės atstovo minčių srautą. Egzistencializmo filosofijos subjektas – paklydęs ir sutrikęs žmogus, praradęs tikėjimą aukštesnėmis jėgomis ar moralinėmis vertybėmis, gretinamas su šių laikų žmogumi. Tokiu pačiu vienišu klajokliu. Vienintelis skirtumas, kad Merso tapo XX amžiaus vidurio kolektyvinės sąmonės išraiška, o dabartiniame laike liūdima individualiai.
Taip radikaliai suvokti Lorenci spektaklį skatina tiriamasis režisieriaus metodas. Nemažai panašumų turintis su kito praeitų metų „Sirenose“ pristatyto spektaklio „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“ režisieriaus Milo Rau kūrybos principu. Lorenci teatro sceną mėgina paversti savotiška teismo sale, tad lengviausia šį metodą paaiškinti naudojantis kriminaliniu žodynu. Pasitelkdamas istoriją ar fikciją, Lorenci, visų pirma, atkuria įvykio vietą. Šiuo atveju įvykio vieta – literatūra ar istorinis laikotarpis, objektyviai pristatomi teatre susirinkusiai auditorijai. Režisieriaus noras neturėti išankstinės nuomonės ir naujai susipažinti su tyrimo objektu persiduoda aktoriams ir galiausiai žiūrovams. Neįpareigojantis įrodymų pristatymas leidžia auditorijai pasijusti detektyvais, surasti naujas reikšmes ir sąsajas.
Kitas žingsnis – surinkti simbolinius įkalčius, kuriais spektaklyje „Svetimas“ tapo: romano kopija, revolveris, atlenkiamas peiliukas, saujelė smėlio ir pora nuorūkų. Toliau seka, sprendžiant iš užsitęsusios antro spektaklio veiksmo trukmės, svarbiausias režisieriaus metodo etapas – teismas. Atkaklieji Merso poelgių teisėjai – aktoriai Dainius Gavenonis, Birutė Mar ir Augustė Pociūtė – atspindi šaltakraujį institucinį galios mechanizmą. Prasidėjus kūrinio veikėjų apklausoms, išgirstantį tik tai, ką pats nori girdėti. Šį paradoksą iliustruoja ir prie galinės scenos sienos įtaisytos didžiulės geltonos raidės „SAULĖ“, sufleruojančios, kad teismui už viską svarbiau – rašytinis žodis (faktas), o ne pilnavertis žmogaus ar daikto įvaizdis.
Kaip ir pirmame veiksme, antrajame – akivaizdus veiksmo ir jo erdvės dirbtinumas. Teismo salė primena paviljone įsikūrusią kino aikštelę: Merso nustumiamas į scenos galą tarp ryškių pailgų lempų, apklausų dalyviams besikeičiant pasigirsta muzika ir keičiasi apšvietimas, scenos šone, netoli teisėjų stalo pastatytas gaiviaisiais gėrimais pripildytas šaldytuvas. Netikrumo pojūtis vis stiprėja. Teisėjams atsigręžia į publiką ir rėžia ilgus, moralinius klausimus apimančius monologus, Merso nuosprendį palydi auksaspalvio konfeti patrankos.
Į teisėjų klausimus nuteistajam įterpdamas, pavyzdžiui, žmogžudystės dėl rasinės neapykantos motyvą, režisierius vienu mostu patalpina egzistencializmo filosofijos manifestu tapusį kūrinį į šiuolaikinį kontekstą. Tai neabejotinai dar nematyta ir įžvalgi „Svetimo“ interpretacija, sukonstruota pagal laiko patikrintą režisieriaus kūrybinį metodą. Nuolat besikeičiančiame, virtualiais ir fiziniais daiktais, besiplečiančiais „lokaliais“ kariniais konfliktais ir melagingos informacijos srautu perpildytame pasaulyje gyvena šiuolaikinis Merso – atskalūnas, kuriam turi rūpėti viskas, o pabaigoje neberūpi niekas. Camus sukurtas personažas bylą pralaimėjo ir buvo nuteistas mirties bausmei. Šiuolaikinis Merso, matyt, būtų „atšauktas“, o mirties bausmę atstotų jo paskyros pašalinimas iš socialinių medijų.
