Buvo sukonstravęs povandeninio laivo maketą
Mokykloje turėjau labai gerą fizikos mokytoją, jis buvo stiprus savo srities žinovas ir sugebėdavo sudominti mokinius. Man patikdavo spręsti ne tik fizikos uždavinius, mokėjau ir matematiką – nebūdavo tokio uždavinio, kurio neišspręsčiau. Netgi kartą fizikos konkursui esu savarankiškai sukonstravęs povandeninio laivo maketą: jis nusileisdavo į dugną, o tada pakildavo. Dažnai pagalvoju, kad jeigu nebūčiau įstojęs mokytis aktorystės, galbūt šiandien būčiau koks nors fizikas ar inžinierius. Tiesiog įvyko taip, kad į tuometinę Vilniaus valstybinę konservatoriją stojamieji vyko keliomis savaitėmis anksčiau nei į Kauno politechnikos institutą.
Kai po studijų atvažiavau į tuometinį Kauno valstybinį dramos teatrą, buvau pasiryžęs dirbti ir mokytis fizikos. Tačiau, vos tik prasidėjus karjerai, iš karto buvau apkrautas darbais ir nebeliko laiko mokslams – būdavo, kad per mėnesį vaidindavau 26 spektakliuose. Beveik kasdien, o kur dar repeticijos...
Dar ilgai mane domino fizika, esu technikos žmogus. Vėliau buvau susidomėjęs kompiuteriais, baigiau kompiuterinio raštingumo kursus. Dabar dažnai naršau internete ir ieškau dalykų, kurie mane domina.
Kelias į teatrą
Turėjau ir puikų literatūros mokytoją, kuris išugdė meilę knygoms. Su mokiniais jis praleisdavo labai daug laiko, beveik nebūdavo namuose. Tai buvo mokytojas, tapęs draugu. Būtent jo iniciatyva mokykloje buvo įkurtas dramos būrelis, kuriame vaidindavome ir dalyvaudavome visokiuose konkursuose. Pamenu, kartą buvome Ukmergėje, pažiūrėti pasirodymų kaip vertinimo komisija atvyko aktoriai iš Vilniaus. Mūsų būrelis vaidino „Vedybas“ pagal Nikolajaus Gogolio pjesę, aš buvau piršlys. Po spektaklio komisijos pirmininkas man pasakė: „Tu esi jau paskutinėje klasėje, pabandyk stoti į vaidybą.“ Man labai įstrigo tas įvertinimas.
Nors nebuvau tas, kuris nuo vaikystės svajojo būti scenoje, bet paskatintas nusprendžiau pabandyti... Ir įstojau. Buvo didelis konkursas – beveik 200 norinčių, o įstojo tik 16. Tiesa, į stojamuosius egzaminus atvažiavau visai nepasiruošęs. Žinojau, kad reikės paskaityti pasakėčią, apsakymą, padeklamuoti eiles... Galvojau, pasiimsiu knygą ir paskaitysiu (juokiasi). Pasirodo, reikėjo mintinai. Tai paskutinėmis minutėmis egzaminui ruošiausi sėdėdamas prie Vilnelės upės.
Pradžia
Kai baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją, a.a. profesorė Irena Vaišytė, mūsų kurso vadovė, buvo pasirinkusi mane ir kolegę Algę Savickaitę siųsti mokytis teatro pedagogikos į tuometinį Leningradą. Mus tam ruošė, dvejus metus dirbome kaip dėstytojos asistentai. A.Savickaitė išvažiavo mokytis, o man visąlaik rūpėjo teatras. Galvojau:„Koks aš būsiu pedagogas, pats nepabandęs aktoriaus darbo.“ Nenorėjau studentams pasakoti tik to, kas parašyta knygose, man buvo įdomu pačiam ateiti į teatrą. Todėl atvažiavau į Kauną, sužinojęs, kad trupėje trūksta vyrų. Čia dirbo patys geriausi to meto aktoriai: Kęstutis Genys, Algimantas Voščikas, Leonardas Zelčius, Birutė Raubaitė ir kiti. Norėjau būti šalia profesionalų, mokytis iš jų.
Atėjęs į teatrą gavau pagrindinį vaidmenį „Studentiškoje novelėje“ (rež. Stasys Motiejūnas), pakeičiau aktorių Regimantą Adomaitį. Iš karto važiavome ir į gastroles. Buvo sunku, bet įdomu.
Laisvalaikiu – teatro pedagogas
Buvau pakviestas vadovauti dramos kolektyvui tuometiniame Kauno kūno kultūros institute. Kadangi sportininkai dieną būdavo užimti, tai mes repetuodavome vakarais ir naktimis – nuo 23 valandos iki tiek, kiek reikėdavo. Visiems būdavo smagu, nes išdarinėdavome įvairiausius dalykus. Ir man buvo įdomu, išbandžiau save režisūroje. Su studentais dirbau 12 metų.
O po to „Atramos“ gamykloje subūrėme jaunų inžinierių teatro kolektyvą. Su jais dirbau daugiau nei 10 metų. Buvo labai įdomu bendrauti su tokiais šauniais žmonėmis. Teatras jiems būdavo kaip atsipalaidavimas po varginančio, galbūt kartais neįdomaus darbo. Su jaunaisiais inžinieriais važiuodavome į įvairiausius konkursus, stovyklas, lankėmės net Gruzijoje, Tbilisyje.
Jaunimas
Bendrauti su jaunimu visuomet patiko. Žaviuosi dabartiniais jaunais mūsų teatro aktoriais. Tiesa, kai prasidėjo „Geto“ (rež. Gintaras Varnas, aut.) repeticijos, jaučiausi nejaukiai, nežinojau, kaip su jais kalbėti, ką pasakyti. „Juk jie tokie jauni, neseniai atėję dirbti į teatrą, aš jų nepažįstu, esu jau senis...“, – galvoje sukosi tokios mintys. Tačiau bėgant laikui mes susidraugavome, užsimezgė gražūs santykiai, kurie tęsiasi ir toliau. Būdamas su jaunimu aš tarsi pats atjaunėju, prisimenu, kai buvau toks, kaip jie. Matau, kaip jaunieji nestokoja energijos ir galvoju, kaip faina jiems gyventi. Paskatinu juos, sakau: „Darykit, gyvenkit, džiaukitės!“
Pasikeitimai
Žaviuosi ir didžiuojuosi, kokia Lietuva atsigavusi, pasikeitusi po bjauriojo sovietmečio. Miestuose ir miesteliuose stengiamasi padaryti, kad viskas būtų tvarkinga, gražu, ir žmonės nelaužo, neniokoja, o kaip tik – saugo. Dėl to negaliu abejingas praeiti pro tai, kas rūpestingai padaryta, sutvarkyta ir atnaujinta: pastatai, kiemai, gatvės. Visada pastebiu, sustoju, džiaugiuosi pokyčiais.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
