VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA
– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas?
– Vaikystėje žaidžiau įvairias specialybes: buvau advokatu, kelininku, autobuso vairuotoju, NBA žaidėju... O dabar suaugęs galiu „žaisti“ įvairias specialybes darbe, todėl šiuo metu renkuosi aktoriaus profesiją ir apie kitas negalvoju.
– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?
– Susipažįstu su Kaunu, nes gyvenu čia tik pusmetį. Taip pat mokausi groti pianinu, skaitau, sportuoju.
– Kokias knygas mėgstate?
– Šiuo metu skaitau Alice Miller „Gabaus vaiko drama“, tai psichologinė knyga. Mėgstu ir nuotykinę, klasikinę literatūrą. Neseniai skaičiau Algirdo Landsbergio romaną „Kelionė“, kadangi statėme spektaklį „Vėjas gluosniuose“, susipažinau su šio autoriaus kūryba.
– Minėjote, kad Kaune apsigyvenote tik dabar. Kokie jūsų keliai buvo anksčiau?
– Gimiau Kupiškyje, užaugau Kėdainiuose, kur baigiau „Šviesiąją“ gimnaziją, po to Vilniaus universitete mokiausi lietuvių filologijos ir užsienio (estų) kalbos, o tada Taline, Estijos muzikos ir teatro akademijoje, mokiausi aktorystės. Baigiau mokslus ir grįžau dirbti čia, į Kauną.
– Kodėl būtent Estija?
– Kai mokiausi Vilniaus universitete, supratau, kad filologija visgi yra ne mano sritis, užsinorėjau studijuoti vaidybą. Mokėjau estų kalbą, todėl rinkausi tarp studijų Lietuvoje ir Estijoje, bet entuziazmas pamatyti, patirti kažką naujo nugalėjo.
– O apskritai mėgstate keliauti? Kokią šalį norėtumėte aplankyti?
– Žinoma. Šiuo metu galvoju apie kitame žemyne esančią JAV. Norėčiau pamatyti Niujorką ar kitą metropolį.
– Kokius skirtumus įžvelgiate tarp lietuvių ir estų teatro?
– Iš to, ką paskutiniu metu mačiau, man susidarė įspūdis, kad lietuvių teatras yra labiau simbolistinis, dėl to turi didesnę vizualinę raišką, taip pat čia smarkiau jaučiamas religinis motyvas. O estų teatre religinė tematika yra šiek tiek silpnesnė ir jų teatras koncentruojasi tik į žmonių santykius scenoje. Nors, žinoma, bet kuris spektaklis yra grįstas žmonių santykiais, nes teatre tai pats svarbiausias dalykas, taigi kartais skirtumai nėra žymūs, tai nuo daug ko priklauso.
– Geriau jaučiatės vienas ar tarp žmonių?
– Vienas.
– Kas jus erzina?
– Neadekvačiai į situacijas reaguojantys žmonės.
– Miestas ar kaimas?
– Norėčiau gyventi kaime, bet dirbti mieste.
– Įsimintiniausias vaikystės prisiminimas.
– Turėjau draugą Igną, kuris yra trimis dienomis už mane vyresnis ir gyveno bute aukštu žemiau. Mes dažnai žaisdavome mano namuose. Pamenu, stovėjo kambaryje toks didelis vazonas pilnas žemių, kuriame augo apelsinas ar kažkoks kitas augalas, ir mes su Ignu po visą kambarį išbarstėme tas žemes... Šis prisiminimas man mielas dėl patirto džiaugsmo, užplūdusios laisvės ir dėl gero draugo.
– Kokiu posakiu vadovaujatės gyvenime?
– Nenoriu savęs įstatyti į vieno posakio rėmus, bet man patinka vadovautis žmogiškosiomis, krikščioniškosiomis vertybėmis.
– Iš ko susideda laimė?
– Laimės recepto neturiu. Manau, kad ji susideda iš kasdienybės.
– Didžiausias jūsų turtas.
– Galimybė kurti gyvenimą.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.