O koks tu, kai nevaidini? Eugenija Bendoriūtė

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Jei ne aktorystė, koks būtų kitas Jūsų pasirinkimas?

– Pradinėse klasėse labai pavydėjau mokyklos bibliotekininkei. Ten, kur aš augau, biblioteka buvo senoviniame mediniame pastate. Žiemą ten buvo kūrenama krosnis, buvo šilta, kvepėjo knygomis ir stebuklingomis istorijomis. O paskui, kaip ir visi, išaugau vaikiškus batus, gimė nauji norai ir svajonės... Kuo būčiau, jeigu nebūčiau? Mes visi esame tuo, kuo turime būti, netgi tie, kurie jaučiasi ne savo rogėse, yra jose ne be priežasties.

– Kokie Jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?

– Šoku. Ir čia ne vidurio amžiaus krizė, kai žmogus imasi naujų veiklų, jog įrodytų sau ir aplinkiniams, kad smėlis dar nebyra. Visada to norėjau, nuo pat mažens, tik tuomet nebuvo pasirinkimo. Paskui vaikus auginau, daug repetavau, vaidinau. Aišku, kūnas, lankstumas jau ne tokie kaip kadaise, bet ant parketo išsikraunu, pasikraunu ir siela paskraido.

D.Stankevičiaus nuotr./Eugenija Bendoriūtė

– Kokia yra didžiausia Jūsų silpnybė ir stiprybė?

– Nežinau, ar tai stiprybė, ar silpnybė: nesistengiu galva sienos pramušt, nes galva ne tam skirta, o ir kiekvienoj sienoj yra durys arba langas. O jei nėra, tai gal ne tuo keliu ėjai? Vienos stiprybės mokausi – nepykti. Kartais į situaciją bandau pažvelgt su humoru, kartais paanalizuoju priežastis ir neleidžiu, kad tas destruktyvus jausmas mane graužtų iš vidaus. Gal labiau mylėti save pradėjau?

– Koks kūrinys – knyga, paveikslas, filmas – įsiminė, sukrėtė ir kodėl?

– Jei susidūrus su kūriniu, nesvarbu, knyga, filmu, paveikslu, kūnu ima tekėti srovė, o vėliau jį prisiminus ji vis dar teka, vadinasi kūrinys buvo geras. Ar bent jau šiame gyvenimo etape jis buvo labai reikalingas.

– Kas yra didžiausias Jūsų turtas?

– Dukros. Jos – didžiausias turtas.

D.Stankevičiaus nuotr./Eugenija Bendoriūtė

– Už ką labiausiai esate dėkinga savo tėvams ir savo antrajai pusei?

Mamai – už visas pasiūtas sukneles, už neribojamą laisvę vaikystėje, kai galėdavau aplakstyt visą miestelį ir visas pamiškes, o namo grįžt reikėdavo tik papietaut ar pažiūrėt „Labanakt, vaikučiai“. Tėtei – už įskiepytą meilę miškui, už grybų pasaulį, už keliones į Maskvą, Leningradą, Kronštatą... Vyrui – už tai, kad vis dar esu iš visų pati pačiausia. O savo profesijai esu dėkinga už suteiktą galimybę pažinti tą senąjį jau nesantį teatrą. Negaliu pasigirti, kad aš jį šaukštais kabinau, bet paragaut užteko.

– Kokiu savo gamintu patiekalu pavaišintumėte Anglijos karalienę?

– Pavaišinčiau ją savo vasaros pusryčiais – eitume su naktiniais basomis per rasotą pievą nuo medžio prie krūmo, nuo krūmo prie medžio ir tiesiai į burną: trešnės, braškės, šilauogės...

– Iš ko susideda laimė?

– Nieko naujo nepasakysiu – laimė slypi mažuose dalykuose. Dėliokime iš jų mozaiką ir mėgaukimės, nes viskas labai trapu ir laikina. Buvo laikas, kai per dieną laiminga būdavau tik kelias akimirkas, kol pabudusi ryte dar nesuvokdavau, kad labai sergu. O dabar man laimė – tiesiog būti. Labai paprasta įvardyti, kas tau yra laimė. Atsakyk, kas tau yra nelaimė, ir viskas taps aišku.

– Šuo ar katė?

– Turiu abu. Labai įdomu stebėti jų santykius. Jeigu jie galėtų parašyti vadovėlį apie elgesio taisykles ir kultūrą, žmonėms nereikėtų išradinėti dviračio (juokiasi).

D.Stankevičiaus nuotr./Eugenija Bendoriūtė

– Kodėl dangus aukštai?

– Kai užeina noras skandintis, renkuosi dangų ir vėl prisipildau tikėjimo ir noro gyventi.

– Kokią dainą sudainuotumėte mylimam žmogui naktį, šviečiant mėnesienai?

– Kai kas sako, kad turiu sidabrinių skambaliukų balsą, kurio norėtų klausytis prieš miegą. Bet aš esu savikritiška. Nedainuočiau. Ir kodėl turėčiau? Tegul man dainuoja...

– Koks Jūsų įsimintiniausias sapnas?

– Sapnai pavojingi. Kai kelis kartus jie išsipildė beveik paraidžiui, visada išlieka nerimas. Bet smagu susapnuot seniai išėjusius mylimus žmones, pakalbėt su jais. Dar smagu sapne skraidyti, šokti, neliečiant kojomis žemės, o kartą sapne net suvokiau, kad aš sapnuoju, o štai tada tai jau prasidėjo...

O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?

15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.