VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA
– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl?
– Vienuolystė, tyla, tarnystė. Profesija yra pasirenkama, tai – žmogaus pasirinkimas, kartais – neišsipildęs. Kodėl vienuolystė? Esu labai individualistė, ir man buvimas su savimi ir su Dievu yra svarbus. Kartais šią dovaną žmogus gauna iš karto, o man ta dovana atėjo. Ir dar man labai reikia tylos. Ji mane daro žmogumi.
– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?
– Gamta, vaikai, gyvūnai, knygos. Per savaitę perskaitau 2-3 knygas. Tai priklausomybė. Kai negeri, nerūkai, tada skatai knygas.
– Kokia yra didžiausia jūsų silpnybė ir stiprybė?
– Silpnybė – saldumynai. Stiprybė? Net nežinau. Man labai svarbu stengtis gyventi ir būti be kaukės. Ir tai nėra lengva. Kaukės taip ryškiai matomos... Visi mes gimstame vienodi – be kaukių ir rūbų.
– Koks kūrinys – knyga, paveikslas, filmas – įsiminė, sukrėtė?
– Viešpatie Dieve, šito reikia klausti kokio dvyliktoko.
Menas yra jūra, kurioje maudausi be baimės. Visko labai daug matyta ir žiūrėta. Sukrėtė vienas senas filmas. „Mirusių poetų draugija“. Ilgą laiką Italijoje jis buvo rodomas kaip privalomas filmas. Tai – apie gebėjimą būti žmogumi ir gebėjimas siekti. Labai svarbus vertybine prasme.
Topinė knyga Fiodoro Dostojevksio „Nusikaltimas ir bausmė“. Visada gyvenime yra nusikaltimas ir bausmė.
Dar laukiu, kol kažką naujo parašys Marina Stepnova.
– Kokiu savo gamintu patiekalu pavaišintumėte Anglijos karalienę?
– Baisus dalykas. Aš jos tiesiog nevaišinčiau. Su visa pagarba jai, tačiau aš esu gurmanė su žmonėmis. Tokių, kuriuos noriu vaišinti, yra labai nedaug.
– Iš ko susideda laimė?
– Iš gebėjimo gyventi čia ir dabar.
– Šuo ar katė?
– Šuo. Buvo labai trumpas laiko tarpas, kai aš neturėjau šuns, o dažniausiai jų būdavo po du. Buvo ir katinų. Man gyvūnai yra labai svarbu. Bet šuo yra kažkas tokio. Gaila, kad kalbėti nemoka.
– Kodėl dangus aukštai?
– Todėl, kad mes žemai. Todėl, kad viską gyvenimą siekiame dangaus.
– Kokią dainą sudainuotumėte mylimam žmogui naktį, šviečiat mėnesienai?
– Nedainuočiau. Patylėčiau. Muzika mano gyvenime yra labai svarbi, o žodžiai ją gali sugadinti. Kalba yra nesusipratimų šaltinis. Kartais teatre būna tyla. Ji būna retai, bet tai yra brangiausia, ką aš galiu išgirsti. Greitasis maistas visur mane šokiruoja.
– Koks geriausias būdas pradėti dieną?
– Tyla. Puodelis kavos. Ir gyvenimas prasideda. Tragedija, kai diena prasideda nuo barnių ir pykčių.
– Kokiu posakiu vadovaujatės gyvenime?
– Kartą einu gatve ir sutinku fotografą Romą Rakauską. Jis man sako: Inesa, jūs šypsotės, o visi suraukę. Kartais reikia net dirbtinės šypsenos. Aš niekur nemačiau tiek žmonių su nusileidusiais lūpų kampučiais. Per mažai saulės, per mažai meilės gyvenime.
– Kokios dovanos norėtumėte Kalėdoms?
– Kalėdos yra išsipildymas. O ar gali būti didesnė dovana, nei sulaukti? Blizgučiai atėję iš kitur, iš kito konteksto. Per Kalėdas mano anūkui bus metai. Sutarėme, kad jam atneš vieną dovanėlę.
– Vieną dovanėlę – nuo visos šeimos?
– Nuo Kalėdų senelio!
– Atleiskit, pamiršau apie Kalėdų senelį.
– O aš nepamiršau. Ir tikiu, kad jis yra.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
