VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA
– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas Jūsų pasirinkimas ir kodėl? Kokia kita profesija žavitės?
– Toks jausmas, kad nebūtų kito pasirinkimo, nes aš potraukį teatrui pajaučiau gana anksti. Manau, vis tiek mano darbas būtų kažkaip susijęs su šia meno sritimi.
– Kokie Jūsų pomėgiai, nesusiję su teatru?
– Labai mėgstu gamtą, tiesiog vaikščiot po mišką, žiūrėt į vandenį – galėčiau tai daryti valandų valandas. Patinka būti su šeima, giminėm, pusbroliais. Jie nėra menininkai, todėl pasidalija žiniomis iš sričių, su kuriomis nesusiduriu, supažindina su tuo, kas vyksta kitur.
– Koks geriausias būdas pradėti dieną?
– Kai atsikeli laiku, nereikia skubėti, gali ramiai su mylimu žmogumi išgerti kavos ir jauti, kad viskas gerai.
– Už ką labiausiai esate dėkinga savo antrai pusei?
– Už kantrybę, už tai, kad yra... Už labai daug dalykų.
– Svarbiausia pamoka, kurią išmokote.
–Visos nesėkmės įvyksta ne šiaip sau. Jos užgrūdina ir suteikia jėgų išspręsti sunkesnes, būsimas problemas. Kitaip tariant, jeigu susitvarkai su nesėkme – gauni pamoką. Tai yra skaudu, bet vertinga.
– Kokie žmonės Jus įkvepia?
– Drąsūs, tikri, kovojantys už savo idėjas ir požiūrį, mylintys kitus, kuriantys, o ne griaunantys.
– Apie ką šiuo metu daugiausiai galvojate?
– Apie niekam nereikalingus žmones. Tiek jaunus, tiek senus, kurie sunkiai dirba, kad pavalgytų.
– Kokiu posakiu vadovaujatės gyvenime?
– Kol žmogus yra gyvas, tol niekas neprarasta. Jis gali atrasti naujus kelius, susitaikyti, atsiprašyti, padėti.
– Ar būna, kad nesinori eiti į darbą?
– Būna kartais, kad gauni užduotį iš režisieriaus ir nežinai, kaip ją išspręst, neturi atsakymo. Galbūt tada ir nesinori eit, parodyt kažkokio „pusfabrikačio“. Vis dėlto aktoriai kartais keisti: pats teatras mums nėra kaip darbas, jis nuolat su mumis. Ypač repetuojant naujus spektaklius būna, kad labai daug galvoji apie vaidmenį, net ir nesąmoningai „atsijungi“. Tikriausiai kitiems, kurie nėra iš teatro srities, mus suprasti sunku (šypsosi).
– Kas Jus labiausiai erzina?
– Melagiai.
– Ar Jums patinka, kai Jus atpažįsta gatvėje?
– Man malonu, kai padėkoja už gerai atliktą darbą, vaidmenį, kuris įkvėpė tą žmogų ar atsakė jam į vidinį klausimą.
– Geriau jaučiatės viena ar tarp žmonių?
– Kai vaidinu, man yra būtini žmonės, tačiau kasdieniame gyvenime esu labiau vienišė.
– Kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Labai graži. Mano visos vasaros buvo tiesiog stebuklingos, nes aš po mėnesį praleisdavau kaime su broliu, pusbroliais, o ten būdavo atskiras mūsų pasaulis: indėnai, palapinės, naktiniai laužai... Ir mokyklą aš lankiau tokią, kur visi mano klasiokai buvo mano draugai. Ir dabar susitikę mes kalbamės kaip senai nesimatę giminaičiai.
– Miestas ar kaimas?
– Aš jų nelyginu. Mėgstu kaimą, kadangi jį turėjau visą gyvenimą, bet smagu grįžti ir į miestą. O gyvent kaime šiuo metu nenorėčiau, nes turiu būti šalia žmonių, teatro.
– Mėgstamiausia Jūsų vieta.
– Jeigu kalbant apie poilsį, tai miškas. Dievinu pušyną.
– Brangiausia dovana, kurią esate gavusi.
– Gyvenimas.
-
O koks tu, kai nevaidini? Liubomiras Laucevičius
-
O koks tu, kai nevaidini? Saulius Čiučelis
-
O koks tu, kai nevaidini? Inesa Paliulytė
-
O koks tu, kai nevaidini? Eglė Grigaliūnaitė
-
O koks tu, kai nevaidini? Eglė Mikulionytė
-
O koks tu, kai nevaidini? Daiva Rudokaitė
-
O koks tu, kai nevaidini? Dainius Svobonas
-
O koks tu, kai nevaidini? Henrikas Savickis
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
