VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA
– Kam esate dėkinga už tokį gražų išskirtinį vardą?
– Neseniai sužinojau, kad sanskrito kalboje jis reiškia džiaugsmą. Jį pasiūlė turbūt tėtis – jis dirbo scenografu Panevėžio teatre kartu su Juozu Miltiniu. Matyt, įtaką padarė prancūziška atmosfera. Tiesa, besimokydama mokykloje pasirašinėdavau „Lilija“, nes buvo neįprasta. Bet dabar Lili vardas man patinka (šypsosi).
– Kiek metų gyvenate Kaune ir kuo jums patinka šis miestas?
– Kaune gyvenu jau 30 metų. Prieš tai gyvenome Klaipėdoje, gimiau Panevėžyje. Kaunas man patinka. Į jį galima pažiūrėti iš kelių pusių. Čia susitinka Nemunas ir Neris. Čia yra kalnai. Bet svarbiausia – čia labai stipri iškilių žmonių, gyvenusių pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu, aura: jų paliktos knygos, dailės kūriniai, architektūra. Ir dabar miestas gražėja, tvarkomos gatvės, pastatai, daug studentų ir žalumos.
– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?
– Knygos, gamta, kelionės, poezija, joga. Man įdomi senovės Rytų kultūra. Esu buvusi Indijoje, Egipte. Žavi ir traukia jų architektūra, pastatų puošyba, ažūras, mitologijos simbolika.
– Kokį meno kūrinį išskirtumėte? Kas jus įkvepia?
– Įkvepia brandžių menininkų darbai – ar tai būtų literatūra, dailė, muzika, kinas ar teatras. Pastaruoju metu – architektūra. Dar ir dabar akyse stovi Renesanso epochos pastatų grožis. Italijoje esu buvusi keletą kartų, pernai apsistojome kelioms dienoms Florencijoje. Apvažinėjome visą Toskaną, grožėjomės Mediči palikimu.
– Didžiausias jūsų turtas.
– Gyvenimas.
– Brangiausia dovana, kurią esate gavusi.
– Šeima. Labai džiaugiuosi mūsų vaikais, anūkais, šiltais tarpusavio santykiais.
– Kas jus labiausiai džiugina ir kas liūdina?
– Džiugina darbas su jaunimu – jau 25 metus dirbu pedagoginį darbą „Saulės“ gimnazijoje. Mokomės, kaip įgytą dramos studijoje patirtį, būtų galima pritaikyti socialinėje dramoje. Juk gyvenimas yra scena, kurioje kiekvienas kasdien atliekame socialinius vaidmenis. „Žmogaus būties pagrindinė problema – visiškas atitrūkimas nuo gamtos, kitų žmonių ir nuo savęs paties“ rašė E.Frommas.
Ugdymas teatru man tuo ir įdomus, kad įvairiomis formomis skatina ieškoti to ryšio. Bedirbdama su gimnazistais kaifuoju nuo kūrybinio atradimo džiaugsmo ir be galo džiaugiuosi, kai jų gebėjimai tarsi iš pumpuro išsiskleidžia gėlės žiedu. Liūdina grubumas, egoizmas, priklausomybės, ypač jaunų žmonių. Kai jie nebegirdi kito žmogaus, rašo mobiliaisiais telefonais kažkam, ko nemato ir nejaučia.
– Ko dar šiame gyvenime norėtumėte išmokti?
– Dabar, matyt, toks etapas, kai gyvenu Renesansu. Vis prisimenu M.J.Gelbo knygas apie Leonardą da Vinčį. Autorius aprašo septynis jo gyvenimo principus, akcentuoja įvairių dalykų ir reiškinių tarpusavio ryšį. Jo knygos moko, kaip tuos kūrybinius principus būtų galima pritaikyti gyvenime. Man įdomios tokios filosofinės ir psichologinės temos.
– Ryškus vaikystės prisiminimas.
– Vasarodavom su pussesere pas senelius, mamos tėvus, kaime netoli Šušvės. Būdavau labai arti gamtos. Dabar tos sodybos nebėra, dėl to bent kartą per metus nuvažiuoju į Rumšiškes. Ten jaučiu tą aurą. Sėdint gonkeliuose matau darželį, užuodžiu žolynų aromatą, žaviuosi gėlių spalvomis ir formomis, girdžiu paukščių balsus. Prie namo augo mamos vardu pavadintas beržas Julka. Ir dabar man beržai labai gražūs visais metų laikais. Senelis mus mylėjo. Jis buvo sugalvojęs tokią atrakciją: įkeldavo mus į bačką ir nuritindavo nuo kalnelio. Patikdavo... O kai močiutė melždavo karvę, su puoduku rankoje šalia jos laukdavau pieno (juokiasi). Bet labiausiai įspūdį, matyt, paliko pojūčiai, susiję su gamta.
– Ko labiausiai bijote?
– Atsakysiu dramaturgo J.Grušo kūrinių veikėjų žodžiais: „Baimės nėra, yra tik baimės jausmas“.
– Jeigu būtų galima sugrįžti į praeitį ir dar kartą nugyventi vieną savo gyvenimo dieną, kurią pasirinktumėte?
– Kai atradau savo gyvenimo draugą.
– Geros dienos receptas...
– Nieko nesureikšminti, išlikti pozityviam, išlaikyti pusiausvyrą ir jausti ryšį. Nieko nėra atsitiktinio.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
