VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA
Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Liubomiras Laucevičius pažįstamas ne tik iš teatro scenos ir kelių dešimčių čia sukurtų vaidmenų, tačiau ir iš įvairių televizijos filmų ir serialų. Tačiau nei vaidmenys, nei pripažinimas neatėjo šiaip sau – net kai ir nevadina, aktorius visada lieka aktoriumi. Ir dienos pradžioje, ir jos pabaigoje.
– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl? Kokia kita profesija žavitės?
– Kai buvau mažas, norėjau būti vairuotoju. Vėliau – tik aktoriumi. Kitų norų nebuvo. Kodėl? Gal todėl, kad mama vesdavosi į kino filmus, į spektaklius.
– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?
– Man atrodo, kad viskas yra susiję su teatru. Jei kelionės – jos yra pažinimas. Skaitymas irgi yra pažinimas, kitų spektaklių žiūrėjimas – taip pat. Poezija. Viskas yra susiję.
– Kokia yra didžiausia jūsų silpnybė ir stiprybė?
– Silpnybė – tinginystė. Vis kartais atidedi tai, ką reikia padaryti. Jei iš karto imtum jautį už ragų – daugiau laimėtum. O stiprybė... Čia kiti turi pasakyti.
– Koks kūrinys įsiminė, sukrėtė?
– Knyga – Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“, opera – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatyta Giacomo Puccini „Madam Baterflai“, kurios režisierius Anthony Minghella. Ši opera, rodyta Vilniuje, manyčiau, yra Gintauto Kėvišo nuopelnas – dėl to, kad jis pasikvietė tokį žmogų. Taip pat – įvairūs gerų režisierių filmai. Didelį poveikį padarė ir aktoriniai Marlono Brando, Jacko Nicholsono, Inokentijaus Smoktunovskio darbai. Tai buvo svarbu ir pasaulio pažinimui, ir konkrečiai aktoriniam supratimui.
– Kas yra didžiausias jūsų turtas?
– Šeima. Žmona ir dvyniai, kurie jau turi savo šeimas.
– Už ką labiausiai esate dėkingas savo tėvams ar savo antrai pusei?
– Už supratimą, už tai, kad sudaro man sąlygas man dirbti. Mamai už tai, kad užaugino, už kultūrinį supratimą, už tai, kad netrukdė rinktis tos profesijos, kurios aš norėjau.
– Kokiu savo gamintu patiekalu pavaišintumėte Anglijos karalienę?
– Nevaišinčiau. Aš nemoku gaminti.
– Iš ko susideda laimė?
– Pasakysiu Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Pažinti žmogų ir vis tiek mylėti jį – tai laimė.
– Šuo ar katė?
– Geriau auginti vaiką. Tai daug didesnė nauda žmogui – tam, kuris yra, pavyzdžiui, paliktas, neprižiūrimas. Aš rinkčiausi žmogų.
– Kodėl dangus aukštai?
– Todėl, kad jis beribis.
– Kokią dainą sudainuotumėte mylimam žmogui naktį, šviečiat mėnesienai?
– Kokia tuo metu šautų į galvą, kokia būtų nuotaika. Klasikinę. Mėgstu klasikinę muziką.
– Koks jūsų įsimintiniausias sapnas?
– Sapnai dažniausiai būna košmariški, ir aš nenoriu jų prisiminti.
– Kada pirmą kartą pamelavote? Kas tai buvo?
– Aktoriai visą laiką meluoja. Scenoje jie sako ne savo žodžius, jie sako kito autoriaus žodžius. Tai tampa įpročiu, ir dažnai, net to nejausdamas, kokį nors vaidmenį vaidini ir gyvenime.
– Koks geriausias būdas pradėti dieną?
– Skaitymas arba darbas.
– Kokie žmonės jus įkvepia?
– Išmintingi, protingi žmonės. Kurie turi daug puikių, gerų minčių.
– Išmintingą žmogų galima sutikti bet kur, kasdienybėje? Pavyzdžiui, troleibuse?
– Turbūt. Bet dažniausiai aš sutinku literatūroje.
– Kokiu posakiu gyvenime vadovaujatės?
– Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad darytų tau.
