O koks tu, kai nevaidini? Sigitas Šidlauskas

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl? Kokia kita profesija žavitės?

– Mane žavi tobulai savo darbą įvaldę amatininkai. Kai turėjau rinktis profesiją, atrodė, kad aukštoji mokykla – vienintelis kelias, nes tada dominavo tokia mąstymo klišė. Dabar taip nebemanau. Jei tektų, vietoj kokios nors madingos skambiu pavadinimu „tarpdisciplininės“ profesijos rinkčiausi amatą ir pasistengčiau gerai jo išmokti. Tokia galėtų būti kelio pradžia, o paskui galima tobulėti.

Greičiausiai būčiau stalius. Labai mėgstu medžio darbus ir jau ilgą laiką juos dirbu taip, kaip išmanau – niekas nemokė. Turiu šiek tiek įrankių ir pilną garažą senienų, kurios laukia savo eilės. Kai kas atkeliavę iš senelių namų, kai kas nupirkta arba gauta dovanų, kai ką randu kokiame šiukšlyne. Senienų restauracija man – ir kolekcionieriaus aistros patenkinimas, ir poilsis, ir būdas prasimanyti nestandartinių daiktų, kuriuos vertinu. Dar gerai tai, kad tokiame darbe galėčiau būti labiau nepriklausomas.

D.Stankevičiaus nuotr./Sigitas Šidlauskas

– Kokia yra didžiausia silpnybė ir stiprybė?

– Man stiklinė visada yra pusiau pilna. Gana lengvai ištveriu nesėkmes. Iš trūkumų – polinkis į mizantropiją.

– Koks kūrinys – knyga, paveikslas, filmas – įsiminė, sukrėtė ir kodėl?

– Be paties kūrinio dar svarbu, kada su juo įvyksta susidūrimas. Būna lemtingi sutapimai. Kai buvau maždaug 14 metų, pamačiau J.Vaitkaus „Literatūros pamokas“, ir šis spektaklis, kaip dabar suprantu, nulėmė norą tapti aktoriumi, nors tuomet aš to noro nebuvau įsisąmoninęs ir planų stoti į aktorinį neturėjau.

Mokyklos laikais daug skaičiau, bet „Nusikaltimas ir bausmė“ buvo to meto literatūros viršukalnė. Iš vėliau atrastų knygų – Johannes V.Jensen „Karaliaus nešlovė“, Witold Gombrowicz dienoraščiai, Elias Canetti „Apakimas“, Truman Capote, Vladimiro Nabokovo, Michailo Bulgakovo, Alebert Camus, Salman Rushdie kūryba. Ir dar daug kitų. Pastarojo meto geriausi – J.M.Coetzee „Nešlovė“ ir visi matyti Sergejaus Loznicos filmai. O kur dar daugybė visam gyvenimui įstrigusių epizodų iš vieno ar kito kūrinio, kurio galbūt net pavadinimo nebeprisimenu? Scena iš labai seniai matyto filmo, koks nors monologas spektaklyje, eilėraščio kelios eilutės – tokie blyksniai atmintyje.

– Kas yra didžiausias jūsų turtas?

– Sveikata. Ją sunku pervertinti.

– Šuo ar katė?

– Katinai patinka, bet niekada neturėjau. O šunį turiu. Tad šuo.

– Kodėl dangus aukštai?

– Kad mes turėtume progą, pakėlę akis aukštyn suprasti, kokie maži esame. Ir kad ne taip susireikšmintume.

D.Stankevičiaus nuotr./Sigitas Šidlauskas

– Koks jūsų įsmintiniausias sapnas?

– Jie lankė ankstyvoje vaikystėje. Tai buvo, kaip dabar pasakyčiau, abstrakcijos. Jokio siužeto, tik šviesų fontanai, sūkuriai, fejerverkai, lydimi stiprių emocijų: nuo kovos, priešinimosi iki visiškos ramybės, išsilaisvinimo euforijos. Šiek tiek jų bijodavau, nes lankydavo periodiškai.

– Apie ką šiuo metu daugiausiai galvojate?

– Tas minčių malūnas galvoje – tikra katastrofa. Kaip jį sustabdyti? Galvoju apie viską. Galvoju, ką jausiu, kai gulėsiu mirties patale, ir čia pat – kur pigiau nusipirkti gerų juodų matinių dažų, nes dabar reikia.

– Už ką labiausiai esate dėkingas savo tėvams?

– Už laisvę, už tai, kad niekada manęs nestabdė, nesakė „ne“. Aišku, kalbu apie esminius, rimtus dalykus. Visada jaučiau tik palaikymą.

– Kokiu posakiu vadovaujatės gyvenime?

– „Ir tai praeis“.

– Kaip gelbėjatės nuo liūdesio?

– Skaniai ir daug pavalgau, tada apsunkęs kūnas užsiima maisto, o ne blogų minčių virškinimu.

– Pas kokį įžymų žmogų norėtumėte pasisvečiuoti, jei galėtumėte rinktis iš viso pasaulio asmenybių?

– Pas genialų aktorių Danielį Day-Lewisą.

– Kokie žmonės jus įkvepia?

– Gerai jaučiuosi būdamas su žmonėmis, šalia kurių reikia pasitempti. Dažniausiai mane supo vyresni ir kažkuo pranašesni. O kai per klaidą atsiduriu kitokioje draugijoje, apima nuobodulys ir susierzinimas.

– O kas jus labiausiai erzina?

– Profanai, diletantai, beje, dažnai ir susireikšminę. Dabar jų laikas: medijos leidžia kiekvienam kvailiui turėti savo tris minutes „šlovės“.

Asmeninio albumo nuotr./Sigitas Šidlauskas ir Dublis

– Tuomet kas džiugina?

– Būna, kad didelis momentinis džiugesys pavirsta ilgalaikiu kartėliu. Geriausia, kai moki džiaugtis tuo, ką jau „turi“.

– Ar geriau jaučiatės vienas, ar tarp žmonių?

-Man trys žmonės – jau didelė kompanija. Minioje galiu būti trumpai. Vienatvė niekada negąsdino.

– Miestas ar kaimas?

– Aš turbūt esu kaimietis mieste ir miestietis kaime, tiksliau, vienkiemyje. Būtini abu.

– Ko labiausiai bijote?

– Būti priklausomas. Nuo žmonių, blogų įpročių, kitų malonės.

O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?

15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.