O koks tu, kai nevaidini? Tomas Erbrėderis

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl?

– Norėjau būti kariškiu arba kulinaru. Taip pat visada viliojo dailė, piešimas, bet man nepavyko įstoti į dabartinę Kauno dailės gimnaziją ir viskas tuo baigėsi.

– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?

– Kelionės. Labai mėgstu vandens stichiją, tiek skystu pavidalu, tiek sniego, ledo. Daug keliauju baidarėmis, slidinėju kalnuose.

– Į kokią šalį norėtumėte nukeliauti?

– Į bet kurią, kurioje dar nebuvau. Man atrodo, kad pasaulyje yra labai daug gražių vietų ir visur yra faina pabūti, kur dar nebuvai.

– Jūsų didžiausia stiprybė ir silpnybė.

– Mano silpnybė yra tokia, kad kartais esu labai naivus, patiklus, nuolankus, man pritrūksta žodžio „ne“. Šiais metais užsibrėžiau dažniau sakyti šį žodį. O stiprybė – atsidavimas, tam, ką darau. Jeigu kažką darau, tai pasineriu į tai iki ausų, su meile, mėgaujuosi tuo.

Donato Stankevičiaus nuotr./Tomas Erbrėderis

– Už ką labiausiai esate dėkingas savo tėvams ir antrajai pusei?

– Antrajai pusei esu dėkingas už dukrą – tai mano gyvenimo stiprybė, nauja patirtis ir džiaugsmas, prasmė, laimė. Tas įvykis man pačiam, kaip asmenybei, davė labai daug. O jeigu ne tėveliai, tai žinoma, manęs čia nebūtų. Ir ačiū jiems, kad užaugino mane tokį, koks aš dabar esu.

– Iš ko susideda laimė?

– Iš vidinės ramybės. Kai žmogus ramus, savyje yra susiderinęs kaip koks orkestras, tada gali groti. Ta muzika ir yra laimė.

– Kas jums labiausiai patinka Kaune, jūsų gimtajame mieste?

– Šis miestas man labai mielas ir toks jaukiai mažas, bet tuo pačiu jame visko yra pakankamai daug. Jeigu tu šiek tiek domiesi, kas vyksta už tavo namų durų, tai Kaune gali atrasti labai gražių dalykų.

– Svarbiausia pamoka, kurią išmokote?

– Prieš šokant į vandenį, reikia patikrinti, koks toje vietoje yra gylis, nes gali nusilaužti sprandą. Turiu omeny, kad pirmiausia reikia pažinti tam tikrus dalykus, o paskui priimti sprendimus.

Donato Stankevičiaus nuotr./Tomas Erbrėderis

– Šuo ar katė?

– Negaliu atsakyti vienpusiškai, tai tarsi In ir Jang. Man tiek vienas, tiek kitas gyvūnas patinka tam tikromis savybėmis: katė savo ramybe, grakštumu, spontaniškumu, o šuo – atsidavimu, atvirumu.

– Ar būna, kad nesinori į darbą?

– Be abejo, žmogus juk yra tinginys (juokiasi). Atsikeli, pasižiūri per langą, gražus oras, aplinkui daug visokių pagundų... Aišku, kartais ir labai norisi. Žiūrint, koks spektaklis, kaip pats jautiesi.

– Jūsų mėgstamiausias aktorius arba aktorė.

– Man visada patiko a.a. Algimantas Masiulis, jo vidinis stotas, kultūra, meilė darbams, kuriuos jis darė. Džiaugiuosi, kad man dar teko galimybė vaidinti kartu su šiuo aktoriumi. Ir kiekvienas kolega man yra įdomus, nes turiu iš jų ko pasimokyti. Tiek iš Jūratės Onaitytės, tiek iš Dainiaus Svobono, Liubomiro Laucevičiaus ir kitų, jaunesnių taip pat. Man atrodo, kad Lietuvoje ir Kauno dramos teatre yra daug nuostabių aktorių.

– Kas jus labiausiai džiugina?

– Džiuginti gali labai daug kas. Visa ta puokštė, kuri vadinasi „gyvenimas“. Joje visko yra daug – ir laimės, ir liūdesio, tragedijos, dramos. O jeigu kalbant konkrečiau, tai šiuo metu labiausiai džiugina laisva minutė sau, kai gali neskubėdamas išgerti kavos, žingsniuoti gatve ir žiūrėti į dangų, svajoti, susimąstyti...

Donato Stankevičiaus nuotr./Tomas Erbrėderis

– Ar jums patinka, kai jus atpažįsta gatvėje?

– Manęs tai neglumina, bet ir nesureikšminu. Kartais pajuokauju, kad tai ne aš, sakau praeiviui „jūs apsirikot“.

– Geriausias vaikystės prisiminimas.

– Daug prisiminimų yra susijusių su senelių kaimu. Svirno kvapas, miegojimas kluone ant traškaus šieno, upė, senelio dviratis ir sakvojažas, kuriame nešdavosi duoną... Tokia įspūdžių virtinė. Aplinkos pažinimas kaime man labai daug davė ir buvo svarbus.

– Jeigu galėtumėte sugrįžti į praeitį ir dar kartą nugyventi vieną savo gyvenimo dieną, kurią dieną pasirinktumėte?

– Negaliu išskirti vienos dienos, nes kiekvienoje yra kažkas trapaus ir kartu skaudinančio. Nebent norėčiau būti sąmoningas ir patirti akimirką, kaip gimstu. Pamatyti, kaip įvyksta virsmas iš tamsos į šviesą, į gyvenimą – man atrodo, tai labai gražu ir dramatiška.

O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?

15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.