„Rusiškas romanas“ pasakoja apie rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828–1910) šeimos peripetijas ir paskutiniuosius rašytojo gyvenimo mėnesius. Dramos centre – L.Tolstojaus žmona Sofja Andrejevna, kurios istorija persipina su L.Tolstojaus personažių, visų pirma – Anos Kareninos – linijomis.
O.Koršunovo teigimu, „Rusiškas romanas“ – daugiasluoksnė, daug temų atverianti pjesė, nagrinėjanti kūrybos ir realaus gyvenimo sanklodas, kalbanti apie moterystę bei tai, ką moteriai reiškia gyventi su genijumi, o genijui – su moterimi, analizuojanti politines temas, kurios tampa ypač aktualios šiandien, kai Europoje susiduriame su kylančia radikalios dešinės banga.
„Kūrybos procesas buvo ilgas ir tai yra labai gerai. Tokios medžiagos negali statyti greitai. <...> Tai dvasingas, gilus, sudėtingas spektaklis ir, manau, jis daug ką palies“, – kalbėjo režisierius, pridūręs, jog norint perprasti pjesę, pravartu perskaityti L.Tolstojaus „Aną Kareniną“ ar bent peržiūrėti ekranizaciją.
Praėjusiais metais M.Ivaškevičius už „Rusišką romaną“ pelnė svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę“. Pjesę Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre pastatė Mindaugas Karbauskis.
„Auksinės kaukės“ apdovanojimai egzistuoja nuo 1992 m. Tačiau tarp nominacijų niekada nebuvo dramaturgo kategorijos. Pernai buvo pirmi metai, kai ta nominacija atsirado. Tai, kad joje staiga laimi ne rusas, užsienietis, manau, turėjo priversti kritikų ir žiuri bendruomenę truputį perlipti per save“, – kalbėjo M.Ivaškevičius.
Atsakydamas jam O.Koršunovas sakė: „Jei šis spektaklis būtų pastatytas Maskvoj, tave ištiktų Serebrenikovo likimas, o ne „Auksinės kaukės“. Labai įdomu, kaip reaguos Rusija ir ar kvies šitą spektaklį į festivalius. Yra bent dvi scenos, kurios niekaip negalėtų praeiti rusiškos cenzūros.“
Kalbėdamas apie „Rusiško romano“ kelionę į Lietuvos sceną M.Ivaškevičius sakė: „Prieš daugiau nei dvejus metus aš gavau Jono Vaitkaus [buvusio Rusų dramos teatro vadovo] pasiūlymą statyti šią pjesę Rusų dramos teatre, tačiau su kitu režisieriumi. Paklausiau, galbūt galiu pabandyti pakalbinti Oskarą Koršunovą. <...> Kelias buvo toks ilgas, kad spektaklis negali būti blogas. Per daug įdėta darbo, pastangų. Labai svarbu ir tai, kad tai vyksta šiame teatre, nes, man atrodo, teatro trupė labai alkana – turbūt nėra kito tokio teatro Vilniuje, kur žmonės su tokiu alkiu žiūrėtų į galimybę statyti šią pjesę jų teatre“, – kalbėjo M. Ivaškevičius, pridūręs, jog žiūrovai neturėtų nuogąstauti – spektaklį galima žiūrėti ir neturint daug žinių apie Tolstojaus gyvenimą bei kūrybą.
Pagyrų Rusų dramos teatro aktoriams, kurie su atsidavimu dirbo savarankiškai, bei visai kūrybinei grupei negailėjo ir O.Koršunovas.
Sofjos vaidmenį atliekanti Nelė Savičenko sakė, jog keliais žodžiais pristatyti tokią daugiabriaunę rolę – sudėtinga: „Sofja buvo viešai paskelbta labiausiai nevykusia iš genijų žmonų. Kaip jai su tuo reikėjo gyventi? Ir su tuo, kad vyras, kurį ji mylėjo, iš jos buvo atimamas? Tai sunkūs, prieštaringi vidiniai dalykai. <...> Man patinka tokie „iššūkiniai“ vaidmenys – gali metus vaidinti ir vieną dieną pamatyti dar vieną briauną. Su tokiais kapitaliniais vaidmenimis visada yra ką veikti. Ačiū visiems už tai“, – sakė aktorė.
Aną Kareniną įkūnysianti Inga Jankauskaitė teigė, jog jai dažniausiai tenka vaidinti istorinius personažus, todėl ir apie Aną Kareniną ji negali galvoti kaip apie moterį, kurios niekada nebuvo: „Jos didžiausia nelaimė ta, kad ji įkalinta romane, ji negali sugalvoti sau naujo likimo. Būti įstrigus bandant atsakyti sau į klausimus, kas yra aistra, meilė, auka, egoizmas, pavydas... Visi šie dalykai, ta amžina moteriška tema, yra jos pragaras ir košmaras. <...> Man įdomu, kad šiais laikais vėl darosi – pasakysiu grubiai – madinga gilintis į moters likimą, ir kad tokio lygio vyrai rašo ir stato spektaklius apie moterį, bando visais įmanomais būdais ją suprasti. Gražios pastangos. Bet nesuprasit. Nes tai ir liks amžina paslaptis.“
Čertkovą vaidinsiantis V.Anužis kalbėjo: „Jei idėjos suabsoliutinamos, jos atneša daug blogio. Į ką tada žmogui orientuotis? Turbūt į tavyje įdėtą sąžinę, žmogiškumą. Ir nesinori to pavadinti idėja, kad ji vėl nebūtų suabsoliutinama ir dėl jos nebūtų kariaujama. Dėl jokios idėjos negalima nei žudyt, nei žemint, nei prievartaut žmogaus. Reiškia, reikia mums visiems paimti ir gražiuoju susitarti. Gal tai utopiška, bet man tai yra gražu ir, kaip bebūtų paradoksalu, tas Čertkovas, kuriame atseit yra tiek daug demoniškų apraiškų, tame mano tikėjime mane ir sutvirtina.“
Naujoji Rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova, pristatydama kitas sezono premjeras, teigė besidžiaugianti, jog buvęs teatro vadovas Jonas Vaitkus lieka teatre ir toliau dirbs su teatro trupe – kitų metų pradžioje pasirodys jo premjerinis spektaklis „Vladimiras Majakovskis. Tragedija“ .
Taip pat atnaujinamas ir repertuaras vaikams. Bus pristatytos trys premjeros: „Širšė įgėlė žalčiui“, „Kaštonė“ ir „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“.
