Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

O.Koršunovas: „Remyga“ kalba apie praeitį, o gyvenant tokiais tempais, vakar diena tampa mitine praeitimi“

90-ąjį sezoną Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda ypatinga premjera. Rugsėjo 23-iąją, per teatro gimtadienį, įvyksianti Oskaro Koršunovo režisuota Rimanto Kmitos pjesės „Remyga“ premjera neabejotinai yra vienas laukiamiausių kultūros įvykių Šiauliuose.
Oskaras Koršunovas „Tartiufo“ repeticijoje
Oskaras Koršunovas / Tomo Ivanausko nuotr.

Pirmą kartą Valstybiniame Šiaulių dramos teatre spektaklį statantis režisierius Oskaras Koršunovas dalijasi mintimis apie būsimą spektaklį, teatro ir laiko santykį bei šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos statymo dėsningumus. Režisierių kalbina teatrologė Nomeda Šatkauskienė.

– Spektaklio „Remyga“ veiksmas vyksta prieštaringais 1988–1992-aisiais. Rimantas Kmita pjesėje pateikia pirmųjų nepriklausomybės metų viziją, kurioje tikrovės faktai neatskiriamai persipynę su pramanytais dalykais ir fikciniais vaizdiniais. O kaip jūs prisimenate tą laikmetį?

– Tiesą sakant, aš panašiai prisimenu tą laiką: man jis taip pat atrodo kažkoks mitologinis, gerai prisimenu jo atmosferą, kuri sugrįžta sapnuose. Tai buvo visiškai kitas pasaulis, kitas tūkstantmetis. Nuo to laiko pasaulyje ir Lietuvoje labai daug kas pasikeitė. Dėl to, manyčiau, to laikmečio kitaip, nei pramaišiui su sapnais ir magija, neįmanoma nei prisiminti, nei suvokti.

– Šiauliai, kaip konkreti vieta su savo ženklais ir mitais, yra labai svarbūs pjesėje. Tačiau, kaip jūs sakote, „tai, kas tuomet vyko Šiauliuose, vyko ir visoje Lietuvoje“. Kaip platesniame kontekste atrodo tokie nežymūs periferiniai vienetai kaip Šiauliai?

– Šioje pjesėje atsiveria visiškai netikėtas Šiaulių vaizdas. Tvin Pyksas, palyginus jį su Kmitos „Remygoje“ atsiveriančiomis to meto Šiaulių keistenybėmis, fantazmais ir realybėmis, atrodytų kaip ramus ir nekeistas miestelis. Galbūt Tvin Pykse tokie „vėjo nunešti“ buvo kokie 1861-ieji metai, kai vyko pilietinis karas, beje, atnešęs laisvę 4 mln. vergų Amerikoje. Bet Lietuvoje pūtė toks stiprus laisvės vėjas, kad viską apvertė taip, kad net sunku suvokti.

Pasaulis iš esmės pasikeitė: griuvo Berlyno siena ir didžiausia to meto imperija – Tarybų Sąjunga. Pasaulis atsivėrė ir į postsovietinę erdvę įžengė laukinis kapitalizmas. Man labai įdomu stebėti, kaip visa tai atsispindėjo tokiuose pakraščiuose, kokia iš esmės yra visa Lietuva ir juo labiau toks nedidelis miestelis kaip Šiauliai. Juk visuotinio „pasaulio sprogimo“ bangos ir atgarsiai neišvengiamai nusirito iki tolimiausių užkampių.

Tvin Pyksas, palyginus jį su Kmitos „Remygoje“ atsiveriančiomis to meto Šiaulių keistenybėmis, fantazmais ir realybėmis, atrodytų kaip ramus ir nekeistas miestelis.

– Kodėl toks dramatiškas pokyčių laikas Lietuvos teatre vis dėlto nėra plačiau reflektuojamas?

– Tai, kas vyko po dainuojančios revoliucijos ir beveik visą pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės paskelbimo, buvo suvokiama kaip laikinas sunkmetis. Tas laikas buvo tiesiog išbrauktas kaip nevisavertis. Jis buvo išstumtas iš mūsų atminties kaip per daug neįtikėtinas, atsidūręs už moralės ribų ir noro suvokti, kas su mumis vyko ir kas mes tuomet buvome. O menas taip iškart – čia ir dabar – negalėjo jo reflektuoti, be to, tuo metu kultūra apskritai buvo nustumta į šoną ir iki šiol vis dar sunkiai atsigauna.

Mano praktikoje „Remyga“ nėra pirmas atvejis, kai turiu galimybę scenoje prisiminti ir analizuoti tą laikmetį. Su šia tema pirmiausia susidūriau 1996 m., statydamas Sigito Parulskio pjesę „P.S. Byla O.K.“.

Beje, „Remygą“ su šiuo spektakliu sieja panašios atsiradimo aplinkybės. Pirma gimė idėja statyti spektaklį apie Šiaulius, ir po to R.Kmitai buvo pasiūlyta parašyti pjesę. Panašiai įvyko ir su „P.S. Byla O.K.“, kur kėlėme tuo metu labai svarbius klausimus: kas gi mes esame, kas yra mūsų karta. Su tokia idėja atėjome į sceną, iš to ir gimė pati pjesė. Tarp šių spektaklių aš matau ir daugiau paralelių. „P.S. Byla O.K.“ veikia protagonistas – Mokinys, kuris kaip ir Remyga negalėjo susitaikyti su tuo, kas vyksta, nenorėjo susitaikyti su savo istorine misija. Kaip ir Remyga, Mokinys leidžiasi į identiteto paieškas, jis postmodernistiškai pereina įvairias savęs suvokimo stadijas: tampa Hamletu, Edipu; kaip ir „Remygoje“, akcentuojami santykiai su tėvu ir motina, o finalinėje scenoje Mokinys įsikūnija į mitinį Izaoką. Toje scenoje išryškėja istorinės misijos tema: Abraomas neša Izaoką ant kalno, kad paaukotų jį dievui, bet paskutinę akimirką Dievas sustabdo Abraomą ir Izaokas lieka gyvas, t. y. jis nepaaukojamas.

Tuomet Mokinys, įsikūnijęs į Izaoką, iškelia retorinį klausimą, ar jis neturi jokio balso šiame Dievo ir Abraomo susitarime ir apskritai, ar visoje šioje misterijoje jis tėra pasyvi išgelbėta auka, neturinti savo valios. Taip per šį epizodą iškeliamas mums visiems aktualus klausimas, ar mes taip pat sutinkame nedalyvauti istorinėje misijoje, ar vis dėlto turime savo balsą ir norime joje atlikti tam tikrą vaidmenį. Izaokas nesutinka su jam primestu sprendimu ir sakydamas, kad auka turi būti, nužudo savo tėvą.

– Ar Remyga ir yra ta auka, kuri „turi būti“, kad kažkas pasikeistų?

– Taip, Remyga – tokia pati laikmečio auka, nes, kaip „P.S. Byloje O.K.“ sako Izaokas – auka turi būti. Tik „Remygoje“ mes matome kiek kitaip besisprendžiantį kartų konfliktą. Čia į lemiamą dvikovą stoja Remyga ir uošvis-buratinas. Mūsų karta didelę dalį savo gyvenimo pragyveno vienoje sistemoje, o jai subyrėjus, staiga turėjome išmokti gyventi kitoje sistemoje, o tiksliau – pasaulyje, kuris iš esmės neturėjo jokių sistemos koordinačių. Buvome dideli idealistai, bet susidūrėme su dar didesniu mūsų tėvų kartos cinizmu. Vyresnioji karta tiesiog pakeitė „arklius“ – nuo raudonų žirgų sėdo ant trispalvių, o galių šeimininkai taip ir liko tie patys. Tai viena svarbesnių temų tiek „Remygoje“, tiek „P.S. Byla O.K“.

– „Remygoje“ persipina daug tematinių linijų. Kurios iš jų jums pasirodė svarbiausios?

– Kaip ir pjesė, spektaklis bus daugiasluoksnis, nesinorėjo atsisakyti temų polifoniškumo. Pjesėje ryški meilės linija, susidūrimas su anapusybe ir misticizmu, kuris tuo laiku buvo tapęs neatskiriama kasdienybės dalimi. Pasaulis nustojo būti moksliškas, atsirado krūvos ezoterinės literatūros, visi pradėjo tikėti astrologija ir burtais. Grįžo viduramžiai. Iš tikrųjų tas laikas buvo visiškai persipynęs: griuvo socialinės hierarchijos, profesoriai turguje pardavinėjo kojines, spekuliantai tapo gerbiamais verslininkais, leidžiančiais sau nieko negerbti, buvę komunistai kūrė patriotines mitologemas ir tuo pačiu privatizavo viską, kas tik įmanoma.

Tas laikas buvo visiškai persipynęs: griuvo socialinės hierarchijos, profesoriai turguje pardavinėjo kojines, spekuliantai tapo gerbiamais verslininkais, buvę komunistai kūrė patriotines mitologemas.

Žmonės pradėjo remtis į antgamtiškas jėgas. Manau, iš to laikmečio maišaties ir sunkiai suvokiamos realybės gimė magiškojo realizmo poreikis. Laikmetis, apie kurį pjesėje kalbama, buvo pernelyg produktyvus, o buitis – persmelkta gyvenimo rizikomis ir mistifikavimu, dėl to bandant tą laiką pavaizduoti tiesiog neįmanoma išsiversti be magiškojo realizmo.

– Gal pastebėjote bendrų dalykų, kurie sieja jūsų statytas lietuvių autorių pjeses?

– Tikrai įdomu, kad yra elementų, kuriuos aptiktumėt visuose mano statytuose spektakliuose pagal lietuvišką dramaturgiją. Viena svarbesnių temų išlieka identiteto paieškos. Benui iš M. Ivaškevičiaus „Išvarymo“, kaip ir Remygai, svarbu suvokti, kas jis yra: lietuvis, lenkas, rusas, o gal verta žūtbūt tapti anglu. Bet „Išvaryme“ Benas išvaro, o Remyga lieka. Beną išvarymas išgelbėja. Jis – tarsi lietuviškas Peras Giuntas, kuris po visų odisėjų sugrįžo į namus, išgirdo savo Solveigos dainą ir numirė gimtinėje. O likęs Remyga žūva.

Beje, panašias to laikmečio peripetijas išgyvena ir G.Grajausko pjesės „Pašaliniams draudžiama“ pagrindinis veikėjas. Įdomu, kad visos šios pjesės grindžiamos tikrais faktais: „Išvarymas“ parašytas pagal tikras emigrantų istorijas, „Pašaliniams draudžiama“ – pagal tikrus įvykius Klaipėdoje, kuriuos patyrė pats autorius, o klaipėdiečiai scenoje tuos faktus nesunkiai atpažįsta.

Panašiai ir „Remygoje“ visos istorijos turi realų pagrindą, daugelį faktų vyresniosios kartos šiauliečiai dar neblogai prisimena: iš tikrųjų žuvo popiežiaus dovanotą kryžių saugojęs policininkas, buvo ir majoras, kuris pagriebęs taksi važiavo nušauti Landsbergio, buvo ir tokio tipo uošvis, buvo ir garsieji Princai – tarsi mitinių laikų plėšikai – kurie, beje, iki šiol ateina į greta teatro esantį barą išgerti kavos. Žinoma, dabar jų niekas nebebijo, bet tais laikais jie valdė Šiaulius. Įdomu, kad vien gangsterių grupuotės pavadinimas Princai jau savaime yra pasakiškas. Visa tai dar labiau sustiprina to meto magiškąjį realizmą, turėjusį ir kitų panašių „pasakiškų“ elementų.

Tokiame kontekste visai natūraliai į pjesės siužetą įsipina Buratino personažas, kuris Šiauliuose yra neišvengiamai siejamas su kažkada veikusia populiaria žaislų parduotuve „Buratinas“. Man įdomu, kaip tie tikrovės dalykai, praėjus palyginus neilgam laikui, tampa mitu. Kai kuriems žmonėms jie dar tebėra iškalbūs, o, tarkim, jaunajai kartai, norint suvokti šiuos ženklus ir simbolius, jau praverstų papildomas žodynėlis. Jaunimas greičiausiai jau nežino, kas buvo Princai, kur buvo „Buratinas“ ar skulptūra su vaikeliu. Gali būti, kad ne visi jie žino, koks yra dabartinis Šiaulių herbas, iš kurio į pjesę atkeliavo mitinės jaučio ir meškos būtybės.

– Kaip manote, kiek „Remyga“ su tokiais ryškiais istoriniais praėjusio laiko ženklais ir problemomis bus suprantamas jaunam žiūrovui?

– Manau, dauguma dalykų jiems gali pasirodyti sunkiau suvokiami ar atpažįstami, bet tai nereiškia, kad jiems bus neįdomu. Jaunam žmogui turėtų būti įdomu pamatyti, „iš kokio molio jis yra drėbtas“. Juk būtent tuomet formavosi viskas, kas ilgainiui, artėjant link 2000-ųjų ir vėliau, jau įstojus į Europos Sąjungą, normalizavosi ir pagaliau tapome tuo, kuo esame dabar.

Jaunam žmogui turėtų būti įdomu pamatyti, „iš kokio molio jis yra drėbtas“.

Kalbant šiuolaikinės filosofijos sąvokomis, sovietinė sistema buvo griežtos disciplinos sistema, kur visi buvo disciplinuojami, pasitelkiant klasikines disciplinos instancijas: darželį, mokyklą, universitetą, armiją ir baigiant kalėjimu, kuris buvo disciplininės piramidės viršūnėje. Po 90-ųjų visas šis disciplinos pasaulis subyrėjo, ir žmonės prarado orientyrus: buvome tarsi be nuovokos, reikėjo viską išrasti. Kita vertus, žmonės buvo be galo laisvi. Dabar mes gyvename kontrolės visuomenėje, kur veikia didžiulė kontrolės sistema: įvairiausiais būdais kontroliuojame vienas kitą, socialiniais tinklais įpareigojame ir patys įsipareigojame, turime būti politkorektiški ir dabar kitaip jau net neįsivaizduojame savo gyvenimo.

Esame valdomi visų tų kontrolės mechanizmų ir taisyklių – pradedant tuo, kad valdžia atskaitinga Briuseliui, ir baigiant tuo, kad kiekvienas asmeniškai esame įsipareigoję gyventi pagal europietiškas taisykles. Taigi, dabar esame europietiškos sistemos žmonės, o tas „Remygoje“ vaizduojamas laikas buvo laikas be sistemos. Ką jau kalbėti apie dabar įsigalintį naująjį puritonizmą. Tais laukiniais laikais to niekas negalėjo susapnuoti net baisiausiame košmare. Todėl tuos laikus aprašyti žanriškai ir sistemingai net nelabai įmanoma. Visos pjesės apie tą laikmetį yra tiesiog antižanrinės.

– Kaip tai atsispindės spektaklio stilistikoje, režisūros sprendimuose?

– Visi mano anksčiau minėti spektakliai, galbūt kiek mažiau „P.S. Byla O.K.“, yra epiniai: epinis teatras su gyva muzika, sąlyginai kuriamais personažais, dramaturgija be klasikinės struktūros, laiko ir vietos vienovės. Tiesą sakant, niekada neprognozuoju savo spektaklių sėkmės, bet iš patirties matau, kad tokie spektakliai kaip „Remyga“ yra labai artimi Lietuvos publikai. Pavyzdžiui, „Išvarymas“ iš teatro salės persikėlė į didžiules arenas ir vis dar surenka tūkstančius žiūrovų, nors pats spektaklis nėra komercinis, netgi sunkus. Vien jau jo 6 val. trukmės formatas prasilenkia su visais komerciniais standartais.

Pastebiu, kad kai statau kitų šalių autorių pjeses, jos neįgauna būtent tokio formato, koks randasi statant lietuvišką dramaturgiją. Čia atsiranda kolektyvinis noras išsipasakoti, dalintis bendra patirtimi, iš to ir gimsta spektaklių epiškumas. Dėl to visi tokie lietuviški spektakliai atsiduria, kaip sakoma, „arti liaudies“. Epiškumas tampa bendru išgyvenimu čia ir dabar. Tokie spektakliai kaip „Remyga“ kalba apie praeitį, o šiais laikais tolima praeitis ateina labai greitai – gyvenant tokiais tempais, vakar diena iškart tampa mitine praeitimi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?