Pasak O.Koršunovo, pastaruoju metu jis vis dažniau sulaukia klausimo, ar reikia gastroliuoti į tokias šalis, kaip Rusija ar Kinija, juolab vis didėjant antagonizmui tarp vakarų ir minėtų šalių? Režisieriaus nuomone, kiekvienoje šių šalių yra nemažas būrys opozicionierių, tarp kurių – ir dauguma festivalių organizatorių, todėl dalyvavimas jų rengiamuose festivaliuose yra opozicijos palaikymas.
„Kultūra yra paskutinė grandis, jos nutraukimas – galutinis žingsnis, toliau – karas. Buvo ir tokių atvejų, kai nevažiavome į Rusiją, kol vyko aktyvūs kariniai veiksmai Ukrainoje. Nevažiuotume dabar ir į Baltarusiją, jei neįsitikintume, kad festivalio organizatoriai yra su opozicionieriais, telkiantys žmones kultūriniam pasipriešinimui prieš režimą. O tose šalyse taip ir yra – čia tarptautinius teatrinius festivalius rengia intelektualus, liberalus, provakarietiškai nusiteikusių žmonių ratas. Kultūra jiems yra vienintelis prieinamas įrankis skleisti savo pasaulėžiūrą.
Manau, jog ir festivalis „Raduga“ neatsitiktinai pakvietė būtent „Žmogų iš Podolsko“ – juk spektaklis apie tai, kaip policininkai naujais būdais pravedinėja patriotinę pamoką jų akimis „atsilupėliui“ marginalui, bando jį ištraukti iš subkultūrinio liūno, įdiegti tikrąsias vertybes apie tėvynę, jos prasmę ir grožį, įrodinėja, kad Podolskas,matyt pats nykiausias miestas Rusijoje, yra gražesnis už Amsterdamą. Todėl dabarties Rusijos fone spektaklis nuskambėjo ypač aktualiai. Turiu omenyje foną, kai nenustojama kalbėti apie tai, jog tik Rusijoje yra tikrosios vertybės, o vakarai – bedvasė tuštumos, iškrypimo ir velniavos buveinė“, – teigia O.Koršunovas.
Kiekvienas „Žmogaus iš Podolsko“ spektaklis prasideda savotišku aktoriaus Mariaus Čižausko kuriamu „spektakliu prieš spektaklį“, tačiau šį kartą jis buvo unikalus. Jam negali prilygti net M.Čižausko performansas prieš spektaklį, kurį žiūrėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda.
„Mariaus vaidmuo – policijos nuovadoje sėdinčio chuligano, jau „apdoroto“, todėl patriotiškai ir visaip kitaip pozityvaus – pjesėje iš esmės nedidelis, bet mes jį išplėtojome. Sugalvojome, jog dar besirenkant žiūrovams jis jau yra scenoje ir kabinėjasi prie jų kaip tipiškas Krasnūchos chuliganas. Dažniausiai jis į sceną įeidavo po antro skambučio ir tai tęsdavosi maždaug apie 5 minutes. Peterburge dėl nenumatytų aplinkybių trečias skambutis nuskambėjo tik po 45 minučių. Visą šį laiką Marius „performino“ taip, kad jau dabar Peterburgo teatriniuose kuluaruose sklando legendos. Salėje buvo apie 600 žmonių, pusė iš jų – teatro kritikai“, – neeilinę spektaklio pradžią prisimena O.Koršunovas.
„Spektaklio pradžia visuomet būna iššūkis, nes publika dar būna neapšilusi, nelabai žino ko tikėtis. Čia turiu improvizuoti vienas, o šįkart tai reikėjo daryti dar ir svetima kalba. Rusiškai kalbu minimaliai, labiau žinau gatvinį žargoną, kuris tinka mano personažui, bet buvo ir tokių vietų, kuriose nustebinau save – kažkas atsipalaidavo, persijungė ir vyko pilnavertis bendravimas. Spektaklis truputį vėlavo, todėl įžanginė improvizacija užsitęsė, bet manau neprailgo – žiūrovai mielai dalyvavo, fotografavosi, sakė prakalbas, vaišino ciagarete ir daug juokėsi. Publika buvo išties labai šilta. Manau juos papirko tai, kad improvizavau rusiškai, o ir pats personažas rusams turėtų būti gerai pažįstamas. Gera patirtis!“, – pasakoja aktorius M.Čižauskas.
Ar skiriasi „Žmogaus iš Podolsko“ pradžios performansas vaidinant skirtingose šalyse, tarkime, Lietuvoje, Rusijoje ir Ispanijoje? Pasak M.Čižausko, kiekviena šalis ir jos geopolitinė situacija sufleruoja savitus niuansus.
„Kai gastroliavome Žironoje, reikėjo improvizuoti anglų kalba. Buvo dvejonių, ar šis tipažas bus atpažįstamas katalonams. Visgi, tai rusų autorių pjesė apie rusišką policiją ir apie tą susidūrimą tarp rytų ir vakarų. Mes turim marozus, jie turi „gopnikus“. Vienareikšmiškai Peterburge buvo turbūt vienas įsimintinesnių „išėjimų“ prieš spektaklį“, – vis dar gyvais įspūdžiais dalinasi aktorius.
Peterburge tai tapo tikru performansu, politine akcija, spektakliu prieš spektaklį.
„Peterburge tai tapo tikru performansu, politine akcija, spektakliu prieš spektaklį. Marius visiškai užvaldė publiką. Jo paliepimu jie kilnojo rankas ir kojas, atsistodavo ir atsisėsdavo. Jis atiminėjo iš jų telefonus, kalbėjo su jiems skambinančiais žmonėmis, išvesdavo juos į sceną, klausinėdavo apie jų gyvenimą, politinę situaciją, siūlydavo deklamuoti eilėraščius. Vienai moteriai Marius pasiūlė „ką nors, tipo, iš poezijos“. Ji pradėjo pasakoti, kaip myli Lietuvą ir kaip buvo gera kažkada gyventi kartu. „Čia poezija?“, – paklausė Marius. Publika pradėjo juoktis – visi suprato politinę potekstę. Apskritai, viskas, ką darė Marius tiesiog alsavo politinėmis potekstėmis“, – aktoriui pritaria O.Koršunovas.
Rusija yra turbūt vienintelė valstybė Europoje, kurioje įstatymo vardu griežtai draudžiama keiktis scenoje. Visgi, M.Čižauskas ir drąsi Peterburgo publika šiam įstatymui padarė išimtį.
„Rusijoje yra griežtas įstatymas ir numatytos administracinės baudos už keikimąsi scenoje. Marius pasiūlė publikai balsuoti, ar tą vakarą spektaklyje bus galima keiktis, ar ne. Publika balsavo keldama rankas ir didžioji dauguma nusprendė, jog keiktis galima. Taigi, aktoriai visą spektaklį keikėsi laisvai. Nors ne tiek jau daug jie ir keikėsi, nes jei turi laisvę keiktis, tai tada kažkaip jau ir nesinori“, – pasakoja O.Koršunovas.
Panašu, jog nenumatytai ilgas, tačiau itin sėkmingas performansas prieš spektaklį tapo „Žmogaus iš Podolsko“ tramplinu į sėkmę Peterburge. Aleksandras Vislovas, vienas garsiausių rusų kritikų, teigė, jog jis matė turbūt penkiolika „Žmogaus iš Podolsko“ pastatymų, tačiau šis jam patiko labiausiai.
„Mariaus performansas taip įšildė publiką, kad aktoriams buvo vienas malonumas toliau vaidinti patį spektaklį. Visi buvo laisvi, artistiški, sąmoningi, gerai įvaldę visas politines potekstes. O taip pat nuskambėjo ir spektaklio pabaiga, kuri pagal pačią pjesę pereina į egzistencialistinę dimensiją. Beje, žiūrovams ir kritikams labai įsiminė Ryčio Saladžiaus sukurtas mentas – jis juos visiškai įtikino. „Tai mūsų mentas“, – kalbėjo kritikai per spektaklio aptarimą“, – prisimena O.Koršunovas.
Rusijos kultūrinės mekos publika matė kone visus O.Koršunovo spektaklius, įskaitant ir pačius drąsiausius. Režisieriaus debiutas Peterburge įvyko dar 1993-aisiais, kuomet buvo pristatyti pirmieji jo spektakliai „Ten būti čia“ ir „Senė“. Vėliau OKT vardas čia skambėjo beveik kasmet – sėkmingai parodyti spektakliai „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Oidipas karalius“, „Hamletas“, „Miranda“, „Dugne“, „Žuvėdra“, „Paskutinė Krepo juosta“, „Vestuvės“, „Pamišėlis“. Spalio mėnesį Peterburgo publika išvys naujausią O.Koršunovo premjerą „Otelas“ pagal Williamo Shakespeare’o pjesę.
„Otelo“ tarptautinė premjera įvyks dar iki gastrolių Peterburge. Jau rugpjūčio mėnesį spektaklis bus pristatytas Gdanske, Lenkijoje rengiamame Shakespeare’o festivalyje. „Otelo“ premjera Lietuvoje – jau liepos mėnesį.
Trupei išskridus atgal į Vilnių, O.Koršunovas pasiliko Peterburge. Šiuo metu režisierius čia stato spektaklį pagal rusų dramaturgo Aleksandro Suchovo-Kobylino pjesę „Tarelkino mirtis“. Premjera įvyks „Baltiskij Dom“ teatre. Šią pjesę O.Koršunovas yra pastatęs Maskvoje – premjera įvyko 2005 m.
