1990 metų kovo 11-ąją priimtas ir pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas tapo dabartinio politinio mūsų šalies gyvenimo pradžios atskaitos tašku. Laisvė buvo iškovota ir įteisinta politiškai, tačiau visuomenės laukė kur kas sudėtingesnis darbas – pradėti laisvai mąstyti ir gyventi. Buvo reikalingi ne tik politiniai, socialiniai, bet ir kultūriniai, psichologiniai pokyčiai, buvo reikalinga kitokia savimonė – nebe bailaus ir atsakomybės vengiančio vergo, o savo gyvenimą kurti sugebančio žmogaus mąstysena.
Viena vertus, galimybę keisti mąstymą ir savimonę suteikė dainuojanti revoliucija, Sąjūdžio mitingai, roko maršai ir Baltijos kelias. Kita vertus, laisvės reikalaujančių žmonių pasisakymuose dažnai dominavo arši patriotinė retorika, atsiskleisdavo ilgam užgniaužtas skausmas ir traumos, aukos kompleksai ir pagieža. O ir pati laisvė buvo dažnai suvokiama kaip atsiribojimas nuo priešo, o ne kaip pastanga kurti naują gyvenimą, kurti save. Akivaizdu, kad tokia pozityvi laisvė besiformuojančiai visuomenei tapo dideliu iššūkiu. Jam reikėjo ieškoti atsako.
Laisvė ir avangardas
Šis atsakas pirmiausiai buvo atrastas ne politikoje ir ne ekonomikoje, o mene. Jauniems ir išradingiems aktorinio meistriškumo studentams vos dvidešimtmetį perkopęs režisierius O. Koršunovas pasiūlė kurti spektaklį, paremtą tuo metu dar mažai kam žinomo, nuo Stalino laikų valdžios nemėgto OBERIU judėjimui priklausiusio ankstyvojo sovietinio avangardo rašytojo ir dramaturgo Daniilo Charmso kūryba. Taip gimė legendinis O. Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“.
Kodėl Charmso ėmėsi O. Koršunovas? „Nuo pat „Ten būti čia“, – viename interviu prisipažįsta režisierius – turėjau tam tikrą teatro viziją – maniau, kad teatras turi būti paradoksalus, stebinantis, todėl Charmsas atsirado neatsitiktinai, būtent jis tiko tai vizijai įgyvendinti. Tuomet daug skaičiau oberiutų, Antonino Artaud – tai formavo mano teatro supratimą. Tada man atrodė, kad režisieriui labai svarbu sukurti savo pasaulį, savo teatrą, savo braižą, stilių, savo teatrinę kalbą, besiskiriančią nuo kitų – kitaip režisieriaus funkcijos net neįsivaizdavau“, – prisimena režisierius.
„Mes pradėjome mokytis 1989 metais, tai jau buvo toks laikotarpis. Mūsų kursas jau buvo visiškai laisvas. Mes atsisakinėjome įvairių paskaitų – tarkime, dėstomų rusų kalba ar tokių, kaip marksizmo kursas. Mes buvome labai laisvi. Pirmame kurse atsirado Šėpos teatras. Dauguma iš šio teatro pradėjo repetuoti Oskaro „Ten būti čia“. Tai buvo antrame studijų kurse. Buvo juntama visiškos laisvės priešaušrė. Oskarui kažkas pasiūlė Charmsą. Mes repeticijose tiesiog skaitėme jo apsakymus ir improvizavome. Galiausiai Oskaras viską apjungė ir taip gimė spektaklis, kurio pirmas parodymas truko virš 3 valandų. Repetuodavome kino studijoje, ten turėjome patalpas. Buvome labai užsidegę“, – šiandien prisiminimais dalinasi spektaklyje vaidinusi Rimantė Valiukaitė.
„Galvoti apie „Ten būti čia“ galime tik būtuoju laiku, nors pavadinimas kaip ir atveria amžino buvimo laike ir erdvėje perspektyvą. Spektaklis gimė 1990-aisiais. Jį prisimenant kiekvieną kartą galvoji, koks įdomus laikas buvo ir koks įdomus procesas vyko. Dar du ar trys metai prieš „Ten būti čia“ premjerą vargiai ar kas galėjo įsivaizduoti, jog Lietuva atgaus nepriklausomybę ir valstybingumą. Tuo pat metu vargiai kas galėjo įsivaizduoti, jog gali atsirasti tokio tipo spektaklis, tokio tipo teatras. Bet jis atsirado – taip, kaip ir atsirado mūsų valstybės nepriklausomybė. Žinoma, ji buvo atkurta ir kažkokio paslaptingo planetų išsidėstymo, bet tai nebūtų įvykę be konkrečių didelių žmonių ir daugybės mūsų pastangų.
Taigi, supuolus planetų išsidėstymui ir tiems, kurie labai labai norėjo maksimaliai išnaudoti planetų energetiką, tai pavyko padaryti. Panašiai nutiko ir „Ten būti čia“ atveju. Supuolė begalė aplinkybių, bet vien aplinkybės nepadaro darbo. Likimai suvedė žmones – tuos konkrečius žmones, kurie bendrų pastangų dėka sukūrė šį spektaklį. Teatras, kaip žinia, yra kolektyvinės kūrybos procesas. Žinoma, kolektyvo darbas neįmanomas be pagrindinės ašies, o ašimi teatre buvo ir lieka, mano galva, režisierius. Bet ne šiaip režisierius, o tas režisierius, kuris supranta dėl ko jis tai daro, turi viziją, žino ką nori pasakyti ir valdo amatą“, – prisimena spektaklio kompozitorius, vienas OKT teatro įkūrėjų Gintaras Sodeika.
Naujoji Koršunovo teatrinė vizija – absurdas, paradoksas – kontrapunktavo su tuometine situacija Lietuvoje: „Tada, kai lietuvių kultūra buvo įsitraukusi į dainuojančią revoliuciją, valstybės kūrimą, mes ištraukiam visiškai anarchistišką Daniilą Charmsą, absurdišką, siurrealistinį dalyką, autorių, kuris sako, kad viskas yra dūmai, kad jam labiausiai patinka nesąmonės“, – pasakoja O. Koršunovas.
Režisierius pripažįsta, kad spektaklį kūrę menininkai savitai matė tai, kas tuo metu vyko. „Jokiu būdu nebuvom priešiški tai ideologijai, kaip piliečiai patys visur dalyvavome. Bet kaip menininkai, patys to nesuvokdami, oponavome. Ir šiandien man tai suprantama – juk buvo labai daug patoso, o tai iš esmės antimeniška ir antiasmeniška. Mums reikėjo atsitraukimo“, – prisimena O. Koršunovas.
„Man atrodo, tuo metu patys ne viską supratome, kas vyksta, bet užsidegimas ir tikėjimas buvo begalinis. Šiandien galima sakyti, kad pavyko. Čia reikėtų prisiminti seną, linksmą ir kartu prasmingą pasakojimą apie talentą ir genijų: talentas pataiko į taikinio dešimtuką be klaidų, o genijus pataiko į tą taikinį, kurio dar niekas nemato. Matau tam tikras paraleles ir tam tikrus genialumo pasireiškimo atvejus tiek mūsų valstybės atkūrime, tiek mūsų „Ten būti čia“ atsiradime“, – prisimena G. Sodeika.
Kuriant spektaklį neapsieita ir be kurioziškų situacijų, vėliau padiktavusių kone genialius kūrybinius sprendimus.
„Atsimenu vieną tokį epizodą. Repetavome ir atsidūrėme situacijoje, kuomet neradome finalinės scenos sprendimo. Einant namo įvyko realus įvykis su pelyte. Vaikinai pamatė pelytę ir pradėjo ją gaudyti. Štai toks nutikimas iš gyvenimo atsirado spektaklyje ir išsprendė jo finalą. Dar pamenu, ilgai kentėjau, nes negalėjau įbėgti į sceną kaip fėja ir pasakyti „Ko tu nori?“ Ir kankinausi, ir verkiau, tačiau niekaip negalėjau to padaryti, kol vieną dieną nepaklausiau to lenkų kalba ir viskas staiga stojo į vietas. Čia tokios jauno žmogaus kančios, kuomet negali suvaidinti vieno ar kito dalyko“, – prisimena R. Valiukaitė.
Atsitraukimas nuo visuotinio patoso ir bandymas ieškoti kūrybinės laisvės buvo O. Koršunovo ir jo teatro atsakas į tai, kas tuo metu vyko gatvėse ir kartu tinkamas atsakas pačiai politinei laisvei, jos įtvirtinimas ir įprasminimas. Politika, visuomeninis diskursas tarsi buvo perkeltas į egzistencinį lygmenį, tai, kas buvo uždara, atsivėrė netikrumui, keistumui, nuostabai ir absurdui. Kartu buvo aišku, kad džiugesys dėl išsikovotos laisvės ir dvasinis pakilimas netruks užleisti vietos ir neramiai materialinei egzistencijai: kartu su politine laisve į mūsų šalį atėjo ir laukinis kapitalizmas.
Oskaro Koršunovo teatras?
O. Koršunovas prisipažįsta, kad „Ten būti čia“ premjera nebuvo pastebėta iš dalies dėl paties teatro pozicijų revoliucingo gyvenimo akivaizdoje. „Teatras bandė apdainuoti gimstančią valstybę, drauge prarasdamas žiūrovus, nes tai, kas vyko gatvėse, buvo daug stipresnis, tikresnis ir įdomesnis teatras“, – teigia režisierius. Kita vertus, žiūrovai ne iš karto suprato naują Koršunovo teatrinę kalbą.
Tačiau ją suprato Lietuvoje apsilankę tarptautinių festivalių prodiuseriai. „Ten būti čia“ buvo pakviestas į Edinburgo Fringe festivalį, kuriame laimėjo pirmąjį prizą. „Pasipylė straipsniai ir interviu, susilaukėm didžiulio žiniasklaidos dėmesio, krūvos liaupsių – visa tai mums buvo didžiulis šokas, bet kartu apėmė didelės laimės nuojauta“, – prisimena O. Koršunovas.
„Net nepamenu, tas pasisekimas buvo lauktas ar nelauktas. Mes tiesiog labai savimi pasitikėjome ir žinojome, jog sukūrėme gerą spektaklį. Labai smagu, jog vėliau teko labai daug gastroliuoti ir apvažiuoti kone pusę pasaulio. Prisimenu gastroles į Londoną. Pradžioje dekoracijas veždavomės kartu su savimi. Atvykome į Londoną ir ten mūsų niekas nepasitiko. Mes stovėjome su visomis dekoracijomis ir nežinojome ką daryti. Tada patys nuėjome į policiją. Sakome: „Mes atvažiavome, tačiau niekas mūsų nepasitinka ir nežinome ką daryti“. Tada policija paskambino į lietuvių namus. Atvažiavo jų pirmininkas ir mus pasiėmė bei susisiekė su mus kvietusia prodiusere. Londone vaidinome dvi savaites, sekmadieniais netgi po du kartus. Žiūrovų buvo nedaug – vieną kartą netgi juokėmės, jog dviejų veiksmų spektaklį vaidinome dviem žiūrovam“, – prisiminimais dalinasi R. Valiukaitė.
Lietuvoje spektaklį pažiūrėjęs teatro kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją „Oskaro Koršunovo teatras?“. Tuo tarpu teatrologė Rūta Vanagaitė pakvietė „Ten būti čia“ į Jaunimo teatrą". Šis spektaklis buvo pervadintas į „Paūmėjimus“ ir tapo vieninteliu tą sezoną rodomu moratoriumą paskelbusio Jaunimo teatro spektakliu.
Spektaklis, cituotas gatvėje
Galiausiai spektaklio kalbą suprato ir publika. Koršunovas prisimena, kad kultines spektaklio frazes „viskas dūmai“, „viens du trys – niekas neįvyko“ buvo galima išgirsti ir kavinėse, ir troleibusuose. Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis viename straipsnyje teigė, jog kovo 11-ąją nebuvo kaip tame spektaklyje, kur „viens du trys – niekas neįvyko“. Pats spektaklis buvo rodomas dar maždaug dešimt metų, o aktoriaus Remigijaus Bilinsko – Beno pokštai pavertė jį „Ten būti čia“ siela.
„Man tai sukelia gražius prisiminimus. Buvo faina. Spektaklyje „Ten būti čia“ mes atlikome kažkokius savo prigimtinius dalykus. Praėjome tą etapą, dabar yra kitas etapas“, – charmsišką periodą prisimena aktorius R. Bilinskas – Benas.
Būtent šio aktoriaus vaidinamas personažas pabaigoje klausia: kas gali pakeisti įvykių eigą žemėje ir kitose planetose? Jam atsakoma: pelytė. Pasak O. Koršunovo, šiuo sakiniu buvo išreikšta tai, kaip jautėsi žmonės tuomet, kai po ilgos brežnevinės stagnacijos atėjo tokie staigūs, ryškūs ir milžiniški pokyčiai. „Kai padėtis taip radikaliai pasikeitė, vertybės apsivertė, daugelis išgyveno tą jauseną, kad viskas yra efemeriška. Manau, kad ši nuojauta ir pasireiškė spektaklyje „Ten būti čia“, nors tada mes taip sąmoningai ir neformulavome. Kai laikas laužo mūsų giluminius sąmonės sluoksnius, mes galim to ir nejausti, bet teatras privalo apie tai kalbėti“, – teigia režisierius.
Ar šiandien menininkai taip pat būtų tokie pat drąsūs? Konkretų atsakymą rasti sudėtinga.
„Aš manau, jog statant „Ten būti čia“ situaciją diktavo ir laikas. Kita vertus, kai esi jaunas, kai mokais ir esi tarp bendraminčių, ta laisvė, kūrybingumas ir energija yra natūralūs dalykai. Manau, jog dabartiniai studentai yra tokie pat. Juolab, jog jiems laisvė jau yra kasdienybė, jie nežino ką reiškia bijoti vienos ar kitos temos“, – teigia R. Valiukaitė.
„Į klausimą, ar šiandien būtume tokie pat drąsūs, galima atsakyti tik savo elgesiu ir veiksmais. Kitaip atsakymas būtų nesąžiningas. Šiandien aplinkybės yra viena vertus – nebe tokios, kita vertus – panašios. Aš manau, jog mūsų aplinkoje turi būti žmonių, kurie gali ir vėl tarti tokį žodį. Nežinau, gal tai jau nebe mes? Gal tai gali ir turi padaryti jaunesnė karta, tikinti tuo, ką daro? Bet mūsų parakas irgi dar nesudrėkęs. Manau, jog dabar yra geras laikas pasakyti ir padaryti ką nors prasmingo, nes jaučiamas bendras sutrikimas ir nebežinojimas dėl ko viskas vyksta“, – pasakoja G. Sodeika.
