– Kaip atėjai iki Otelo vaidmens? Žinau, kad, kalbant apie repeticijas, tai buvo ilgas kelias.
– Kai mane pakvietė repetuoti, man pačiai buvo staigmena, kad laukia toks vaidmuo. Ilgai negalėjau tuo patikėti, galvoje „tupėjo“ stereotipai – Otelo vaidmenyje mačiau Vladą Bagdoną (sukūrusį pagrindinį vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Otelas“). Kai pradėjome analizuoti tekstą, kai kūrybinis procesas ėmė vykti mūsų komandoje, aš patikėjau naująja interpretacija. Vėliau dažnai netgi negalvojant būdavo lengva pasinerti į veiksmą, ieškoti savo tiesos, susikalbėti su partneriais ir kurti savąjį Otelą taip, kaip jį šiandien suprantame mes.
Kad Otelo vaidmuo jau yra sukurtas, drąsiai šiandien pasakyti negaliu. Viena yra repetuoti spektaklį, kita – išeiti į sceną ir susitikti su žiūrovu. Mes dar negavome atgalinio ryšio, negirdėjome, kaip spektaklį suprato žmonės. Dar tebeplaukiojame savajame burbule. Todėl dar negaliu pasakyti, kad Otelą sukūriau. Šis vaidmuo labai didelis. Praėjo dveji metai nuo tada, kai pradėjome repetuoti, važiavome į kūrybines stovyklas. Dabar, po dviejų tuščių pandemijos metų be jokių pasirodymų scenoje, atrodo, kad kas kartą iš naujo vaidinant šį vaidmenį bus galima papildyti kažkuo nauju. Negalima iš anksto sakyti – padariau, uždėjau štampą. Tai – augantis, kintantis procesas.
– Ar kviečiama vaidinti šiame spektaklyje jau žinojai, kad gali vaidinti ir suvaidinsi Otelą?
– Kaip jau minėjau, mintyse pirmiausiai iškildavo Eimunto Nekrošiaus „Otelas“ ir Vlado Bagdono figūra. Prasidėjus darbui tu tiesiog pasineri į aplinkybes ir imi kurti. Atmetamos iš anksto galvoje susikurtos atsakomybės, kad turi elgtis taip, o ne kitaip. Yra tam tikras procesas, man patiko jame būti, atrasti netikėtus ir kartais nepatogius dalykus, kai ką peržengti.
– Viena šiuolaikinio feminizmo autorė Judith Butler rašo, kad tokie mums stereotipiškai diegiami dalykai, kaip lytis, yra performatyvūs. Vaidindamas lytį, ją sukuri...
– Tai buvo smagu man pačiai. Mano galvoje visiškai griuvo stereotipai. Iš pradžių ten žengti buvo baisu. Paskui kurdama vaidmenį supratau, kad lytis visiškai nesvarbi, nes mes kalbame apie žmogiškumą, koncentruojamės į žmogų, jo išgyvenimus, pasirinkimus, baimes...
– Elgiamės taip, kaip mus priverčia sąlygos, kuriose privalome gyventi. Darome tai, kas tuo metu mums atrodo aktualiausia.
– Taip, tada mažiausiai galvoji, kokios lyties atstovas esi.
– Esi vaidinusi daugelyje spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose. Kuo tau įsiminė darbas su režisieriumi Oskaru Koršunovu ir spektaklio aktoriais, LMTA absolventais?
– Su Oskaru dirbau ne pirmą kartą, bet šį kartą turėjau didelį vaidmenį, taigi, patirtis buvo kitokia. Svarbu yra tai, kad Oskaras magiškai geba sukurti tokią atmosferą ir aplinką, kurioje gali patikėti savimi ir pasinerti į duotas aplinkybes. Leidi sau drąsiai ieškoti, klysti. Kartais Oskaras tavo klaidoje atranda tai, iš ko galima išauginti kažką naujo. Tai labai svarbu.
Dirbdama su aktoriais jaučiausi esanti grupės narė. Kūrybinėje stovykloje turėjome susitikimą su Kristupu Saboliumi. Jis labai gražiai pasakojo mums apie aštuonkojį ir jo autonomiją. Ir išties mes jautėmės kaip aštuonkojis su visais čiuptuvais arba kaip pelkė, kurioje mes įbridę kapstomės tekstuose ir vaidmenyse. Iš pradžių, vos atėjusi, jaučiausi kaip atėjęs „kitas“, svetimas. Jie studijavo viename kurse, o kursas visada yra kursas. Nors jie manęs visiškai nelaikė svetima, bet aš taip jaučiausi. Paskui mes pradėjome dirbti kartu ir viskas pasikeitė. Kolegos vėliau man dėkojo sakydami: „kiek aš iš tavęs mokausi, kiek pamokų tu man duodi nemokydama – bereikia tik žiūrėti.“ Tik tada supratau, kad tarp mūsų yra amžiaus skirtumas – šiaip aš jo nejutau. Aš irgi iš jų mokiausi. Išmokau negalvoti – tiesiog pasineri ir dirbi. Išmoksti apsieiti be projekcijų („negaliu klysti, nes jau turiu patirties“), be stereotipų. Darbo procesas buvo gaivališkas, buvo daug energijos.
– Deja, tą procesą labai stabdė karantinas...
– Taip, karantinas įnešė daug sumaišties, pasimetimo, sugriovė planus. Ne vieną sykį gavome pagalių į ratus – pradedant Avinjono festivaliu ir baigiant premjera Lietuvoje.
– Dabar nusikelkime šiek tiek į praeitį. Ar spektaklis Otelas, pagrindinio jo veikėjo gyvenimo drama leido tau naujai pažvelgti į savo vaikystės patirtis ir paauglystės išgyvenimus?
– Taip, tas patirtis noromis nenoromis teko atgaivinti. Aš žinau, ką reiškia būti kitokia. Visą gyvenimą tai jutau savo kailiu. Tave žmonės nebūtinai nori atstumti, jie tiesiog į tave kitaip žiūri, bet turėdamas kitokių patirčių tu visada vertini, kvestionuoji, tau visada atrodo, kad tave išskiria – nebūtinai atstumia, bet visada jautiesi kitoks. Visos tos patirtys repeticijų metu tapo labai gyvos, iš atminties išnirdavo vienokių ar kitokių situacijų prisiminimai.
Aš žinau, ką reiškia būti kitokia.
Vaikystėje augdama Subačiuje atviros agresijos nepatyriau, nors pasyvi agresija visada būdavo šalia – ne mano artimųjų rate, bet tolimesnėje aplinkoje. Galiu papasakoti vieną nuotykį. Kadangi augau mažame miestelyje, vieni kitus pažinojome, žinojome viską vieni apie kitus, tai miestelio gyventojai buvo prie manęs įpratę – jie manęs nekvestionavo kaip kokio objekto ar egzotiško daikto. Bet jei nuvykdavau į kitą miestą, jausdavau neįprastus žvilgsnius. Vieną vasarą, kai buvome vaikai, pas senelius atvažiavo tokie anūkai klaipėdiečiai. Tada ir pasirodė skirtumas: mano miestelio vaikai net nežinojo tokių žodžių, kaip „negras“, „negrė“. Klaipėdiečiai, pamatę mane, pasakė: „žiūrėk, negrė“. Mano draugai sako: „čia ne negrė, čia Oneida“. Jie sureagavo labai natūraliai – pamanė, kad klaipėdiečiai neteisingai pasakė mano vardą. Augau miestelyje, kur žmonės negaudavo daug informacijos, o tai juos galėjo paversti kategoriškai vertinti atsisakančiais grynuoliais: „žmogus yra toks, koks yra, tokį aš ir priimu“. Kartais nežinojimas daro mus tyresniais, švaresniais, be išankstinio nusistatymo ir vertinimo.
Man neteko patirti patyčių, bet aš vistiek jutau, kad esu kitokia, ir kad man reikia būti budriai. Turėjau labiau reikštis, užbėgti kitiems už akių, būti greitesnė. Būdavo, dar niekas manęs nepuola, o aš jau ginuosi. Turiu būti dviem žingsniais priekyje. Tai buvo gynybinis mechanizmas – atrodytų, tarsi į tave įrašytas tam tikras kodas.
– Kas tave paskatino studijuoti aktorystę?
– Augau mažam miestelyje ir nebuvau mačiusi nė vieno spektaklio profesionaliame teatre. Nelabai žinojau, kas yra profesionalus teatras. Kai mokiausi mokykloje, mūsų vienintelė pramoga, iškrova, laisvalaikio prakleidimo būdas buvo mūsų teatro būrelis. Mano teatro mokytoja mane paskatino stoti į aktorystę. Iš pradžių galvojau, kad imsiuosi aktorystės studijų Klaipėdoje – vis tas mažo miestelio kompleksas, apie Vilnių buvo sunku net pasvajoti. Bet man pasakė, kad kursą renka Jonas Vaitkus, ir kad man ten reikia stoti. Tai savo mokytojai esu labai dėkinga. Teikdama dokumentus buvau įrašiusi tik Vilniaus ir Klaipėdos fakultetus, ir Vaitkus mane priėmė.
– Kas tau yra aktorystė? Ką labiausiai vertini savo profesijoje?
– Vertinu galimybę pasimatuoti kito batus. Man tai padeda nebūti tokia kategoriška gyvenime. Išbandai daug kelių, daug galimybių, pamatai daug dalykų iš kitos pusės. Tada pradedi kitaip vertinti. Mes dažnai esame linkę susipriešinti, matyti blogį dažniau nei gėrį, dažniau ne giriame, bet kritikuojame. Man ši profesija tiesiog padeda būti geresniu žmogumi – pasimatavus visas patirtis, visus gyvenimo scenarijus. Ši profesija verčia daugiau stebėti ir mažiau stebėtis.
Vertinu galimybę pasimatuoti kito batus. Man tai padeda nebūti tokia kategoriška gyvenime.
– O ką labiausiai vertini teatre? Koks teatras tau labiausiai patinka?
– Man patinka, kai tave vos atėjusią jis užburia, įsuka, kai tu juo patiki. O visame tame juk svarbiausi žmonės. Tikiuosi, kad pandemija greitai baigsis, ir mes vėl galėsime dirbti teatre. Juk teatro neperkelsi nei į „zoom’ą“, nei kitur. Teatras yra žmonės, gyvi žmonės su savo kvapais, su savo būtimi čia. To su niekuo nesupainiosi. Kai teatras yra geras, paveikus, jis tave tiesiog stveria – nesvarbu, ar tai postdraminis teatras, ar opera... Mane tiesiog įkvepia geras kūrinys.
– O buvimas scenoje? Juk tai ne tik įtampa, bet ir malonumas...
– Taip, vienareikšmiškai. Bet dabar sėdžiu ir galvoju: jau metus nebuvau scenoje. Per karantiną pajutau, kaip greitai prie visko galima prisitaikyti. Jei neduoda darbo, eini daryti kažką kitą. Buvimo scenoje jausmas nėra pamirštas, aš jo ilgiuosi, bet visa tai, atrodo, buvo taip seniai...
– Tiek šiuolaikinėje visuomenėje, tiek teatre vyksta įdomūs procesai, persvarstomos tokios modernybėje įtvirtintos sąvokos, kaip rasė, lytis, keičiasi tiek visuomenės, tiek, tarkim, šeimos santykiai. Ar manai, kad „Otelas“ kalba apie šiandieninę Lietuvą? Ką naujo šis spektaklis pasako mums kaip visuomenei?
– Aš tikrai manau, kad jis kalba apie mūsų šiuolaikinę visuomenę, kad jis yra aktualus ir šiandien. Nežinau, ar jis pasako kažką naujo. Ir tai liūdna – ne nauja yra tai, kad mes gyvename tam tikrame susipriešinime, nepriimame kito. Į ten, kur glūdi tai, ko nepažįstame ar nesuprantame, mes užveriame duris ir sakome, kad tai yra blogai. Tai nėra nauja, norėtųsi, kad tai pradėtų keistis. Jago kaukė tinka ir tiems, kurie šiandien valdo Baltarusiją: žmonės supriešinami, jiems sukeliama baimė, surandama silpna vieta ir į ją kertama...
Tai matome ir kalbėdami apie dabartinę situaciją Lietuvoje: čia stigmatizuojami LGBTQ+ žmonės. Liūdina tai, kad tas susipriešinimas ir nepriėmimas vyksta valstybiniu lygmeniu, nebalsuojama uz lygias teises. Manau, kad įsikibimas į „tradicinės šeimos“ vertybes ir jų eskalavimas gali virsti grėsme. Norėčiau matyti Lietuvą labiau tolerantišką, atviresnę, todėl, manau, dar turime apie ką pagalvoti, ir šis spektaklis tuos klausimus kelia.
– Ką kurdama Otelo vaidmenį apie save sužinojai tu pati? Galbūt tai, ko anksčiau nebūtum nė pagalvojus?
– Kai skaičiau pjesę, labai aiškiai mačiau vyrą Otelo vaidmenyje. Dabar ją skaitydama laisvai galiu tame vaidmenyje matyti ir vyrą, ir moterį. Mes tiesiog kalbame apie žmogų, apie dviejų žmonių meilę, apie žmogaus pasirinkimus.
Labai noriu vėl pradėti repetuoti ir tikiuosi, kad mano vaidmenyje atsiras dar daugiau spalvų.
