„(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“
Vienas sėkmingiausių Naujojo teatro spektaklių „Stiklinis žvėrynas“ (rež. a.a. Artūras Šablauskas 1963-2012) taip pat kalba apie negalią, tačiau kiekvieno šiame teatre dirbančio žmogaus istorija lieka už kulisų, nežinoma ir nepažinta – kaip jis ar ji čia atsidūrė? Kas nutiko, kad negalia tapo šio žmogaus gyvenimo dalimi? Iš kur sėmėsi jėgų ir įkvėpimo, kad negalia virstu jos ar jo galia dirbti, kurti ir toliau iš naujo gyventi?
Šiuo „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ projektu pristatoma „(ne)galia“, kad fizinis ribotumas nėra stabdis ar kliūtis tokioje neribotoje meno formoje kaip teatras.
Susipažinkime su Olegu Dlugovskij
– Papasakok, ką veikei iki atrandant „Naująjį teatrą“?
– Iki atsidūriant Naujajame teatre aš profesionaliai sportavau lengvąją atletiką, buvau sprintininkas ir tuo pačiu studijavau kūno kultūrą. Deja, patyriau traumą, bandžiau toliau sportuoti nors ir sumažinęs krūvį, tačiau tuo metu nuspredžiau susistabdyti savo studijas.
Apie 2014 metus, besigydant savo traumą, mane buvusi teatro būrelio mokytoja pakvietė į vasaros stovyklą, o ten sutikau Žydrūnę Dragūnaitytę ir Irmą Jokštytę. Kartu su Irma lankiau aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, taip mes stovykloje mes ir išsikalbėjom, ką šiuo metu veikiam. Jos papasakojo, kad dirba tokiam neįgaliųjų teatre ir trūksta vyrų aktorių, tai paragino mane prisijungti. Pagalvojau, kodėl ne?
Atėjau pasibandyti į vieno spektaklio repeticijas, kur pakeičiau prieš tai buvusį aktorių. Jame išbandžiau save, kol vieną dieną man pasakė, kad oficialiai galiu įsidarbinti, nes viskas tiko, o ir pats spektaklis buvo atgaivintas. Taip ir augu šiame teatre.
–Ką tiksliai veiki šiame teatre?
– Pagrindinis mano darbas šiame teatre yra aktorystė, o šalia to atlieku ir pagalbinius darbus, kai esu paprašomas.
– Kas yra sunkiausia dirbant šį darbą?
– Sunkiausia turbūt yra darbas su savimi. Yra personažų, kuriuos reikia perteikti kuo geriau, kuo tikriau. Kaip sakoma, reikia įdėti dalį savęs ir kartais yra tokių momentų, kai giliai iš savęs krapštai tai, kas paties gyvenime buvo nemalonu ar skaudu – tas yra sunkiausia. Paskui pamąstai, supranti ir priimi, kad toks tavo darbas ir turi tą personažą padaryti kuo tikresnį. Kai personažas, kuris pagal tavo charakterį atitinką tave patį, tai jis savaime ir gaunasi. Nes kartais pjesės turi labai aiškias personažų charakteristikas, o kai kuriose būna itin mažai apibūdinta, tai įdedi savęs daugiau, koks tau atrodo personažas turėtų būti.
Vienintelė kliūtis, kuri visada yra, tai smulkiai parašytas tekstas.
– Su kokiomis kliūtimis teko dažniausiai susidurti dėl savo negalios ir ar jų sumažėjo į kasdienybę įtraukus teatrą?
– Vienintelė kliūtis, kuri visada yra, tai smulkiai parašytas tekstas, dėl kurio turiu prikišti nosį ir paskaityti. Jei kalbame apie scenos baimę ar kalbėjimą prieš auditoriją universitete, tai tas niekada nebuvo jaučiama. Žinoma, teatras padėjo man kaip asmenybei augti, bet kas liečia negalią, tai niekada nekompleksavau dėl savo nematymo ir nebandžiau to slėpti. Jei nematau, o reikia perskaityti, tai prieinu prie to daikto, prisitaikau kaip man patogu ir negalvoju, kaip aš atrodau kažkam iš šono.
–Teatre dirbi aktoriumi, o ką pats teatras veikia tavyje?
– Čia teatro reikia klausti (juokiasi). Man jis yra prie širdies. Turbūt ta teatro meno kūryba vis tiek duoda to laisvumo. Būdamas teatre, repeticijoje, gali daryti kas tau šauna į galvą ir ta teatro forma neteisia tavęs, nes jei tai būtų padaroma ne teatro ribose, tikrai būtų pilna akių, kurios kreivai žiūrėtų ir teistų.
– Jei vis dėlto, tu nebūtum šiame teatre, kaip manai, ką dabar veiktum?
– Greičiausiai kažką veikčiau su sportu arba su turizmu. Kai reikėjo teikti studijų paraiškas, buvau pasirinkęs geografiją ir turizmą bei kūno kultūrą. Kadangi tuo metu mane pakvietė į kūno kultūrą studijuoti nemokamai, tai nuėjau ten. Tai jeigu nebūtų buvę tų traumų, būčiau pabaigęs kūno kultūrą ir tada būčiau tęsęs veiklą šioje srityje, tarkim būčiau buvęs treneriu.
– Jūsų teatro spektakliuose kaip „Stiklinis žvėrynas“ arba „Alter ego“ yra stipriai išreiškiamas tikėjimas ir viltis. Koks tavo santykis su tikėjimu, o gal netikėjimu?
– Tikiu, kad yra bendras Dievas, kad kažkas yra aukščiau, tai tuo ir tikiu. Sakyčiau, nesu itin religingas, nors iš mamos pusės esu žydas, tai didžiąsias šventes visi kartu švenčiam, bet ir į bažnyčią nueinu per šventes, kadangi mano tėtis krikščionis. Šeimoje buvo sutarimas švęsti abiejų pusių šventes tiek Kalėdas, tiek Hanuką ir visas kitas. Tai kartais nueinu ir į sinagogą, ir į mišias bažnyčioje.
– Ar yra dalykų, kuriuos norėtum, kad žmonės geriau suprastų apie galios ir negalios formas?
– Geriausia, kad būtų lygybė, vis tiek visi mes žmonės, visi mes lygūs, visi mes turime tų negalių, trūkumų, bjaurių ir nebjaurių, gerų ir negerų dalykų. Visi mes tais pačiais keliais vaikštome.
Visi mes lygūs, visi mes turime tų negalių, trūkumų, bjaurių ir nebjaurių, gerų ir negerų dalykų.
– Kaip manai, ar teatras, kaip meno forma, tau leidžia parodyti galios ir negalios santykį?
– Manau, kad taip. Žmonės, kurie nesusidūrė su negalia ir ateina į teatrą, manau, kad pas juos kažkas viduje įvyksta. Gal pradeda kitaip žiūrėti į žmogų, be išankstinių statusų, nes tik mes patys tuos statusus susikuriam ir kartais iki juokingo absurdiškumo.
– Apie ką dabar svajoji?
– Geras klausimas, turbūt sunkiausias iš visų klausimų... Dabar svajoju, kaip norėčiau išvažiuoti kažkur atostogų.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ 3700 eurų paramą.
Portalas 15min.lt informaciją skelbia neatlygintinai.
