„Šįmet sugrąžiname naujametės „Traviatos“ tradiciją. Tai – prabangiausias šios operos pastatymas mūsų teatre. Jis buvo sukurtas prieš metus, bet dėl pandemijos nebegalėjome parodyti premjeros. „Traviata“, pirmą kartą Lietuvoje parodyta 1920 m. gruodžio 31-ąją, visą šimtmetį buvo neatskiriamas tautos valstybingumo simbolis. Mes perėmėme tradiciją ir ją garbingai tęsiame. Opera – tai žanras, kurio dėka apie Lietuvą šiandien kalba meno pasaulis“, – pradėdamas spaudos konferenciją, sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.
LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila lapkričio 17-ąją „Traviatos“ spektaklį diriguos pirmą kartą savo karjeroje. „Prieš 15 metų sakiau, kad niekada nediriguosiu „Traviatos“, nes joje viskas taip paprasta, tokios lengvai įsimenamos melodijos... Tie prabėgę metai daug ką pakeitė – dabar matau, kad šioje muzikoje svarbiausia išgauti tikrąjį gylį, atverti tragišką moters istoriją. Visa tai G.Verdi muzikoje yra parašyta ir tobulai dramaturgiškai užkoduota“, – pabrėžė premjeros muzikos vadovas.
Italų netikėtumai Vilniuje
Naujojo „Traviatos“ pastatymo režisierius Fabio Ceresa prisipažino, kad vykdamas dirbti į Lietuvą net nenutuokė, kokia tai svarbi opera mūsų šalies istorijoje: „Maniau, kad tai mes, italai, pakvaišę dėl „Traviatos“, nes ji yra mūsų kraujyje. Ji – geriausia mūsų šalies eksporto prekė, reprezentuojanti itališkąją kultūrą. Kai sužinojau, kad lietuviai lygiai taip pat entuziastingai sutinka šią operą, tai mane stipriai įkvėpė ir pajutau dar didesnę atsakomybę“, – pasakojo režisierius.
Drauge su savo kūrybiniais bendraminčiais – Italijoje gerai žinomais scenografu Tiziano Santi ir kostiumų dailininku Giuseppe Palella – įvairiuose pasaulio teatruose F.Ceresa yra sukūręs jau ne vienos itališkos operos pastatymą: Umberto Giordano „Andrė Šenjė“, Vincenzo Bellini „Puritonus“, Pietro Mascagni „Guljermą Ratklifą“, G.Verdi „Kaukių balių“. Režisierius akcentavo, kad šie žmonės atstovauja ištobulintam itališkųjų amatų pasauliui, nes savo pačių rankomis išglosto kiekvieną dekoracijos fragmentą ar kostiumo klostę. O LNOBT Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė užsiminė, kad mūsų teatro dekoracijų gamybos meistrai buvo komandiruoti Italijon pas patyrusį meistrą T.Santi išmokti tam tikrų savojo amato subtilybių.
„Šis „Traviatos“ pastatymas modeliuojamas tarsi paveikslas, tačiau jis nebus sustingęs. Tai paveikslas, į kurį žiūrint turi kilti emocijos ir širdies virpulys. To pasiekti padeda ir spalvos, kurios taip pat neša savo žinutę žiūrovams“, – pabrėžė premjeros scenografas.
Kostiumų dailininkas G.Palella liko sužavėtas Lietuvos kostiumų ir grimo meistrų darbo virtuoziškumu. „Jau pradėdami darbą žinojome, kad spektaklyje nebus apibrėžtas konkretus istorinis periodas. Tai nebus istorinių detalių rekonstrukcija, nes mums svarbiausia buvo romantinė emocija ir Violetos bei Alfredo meilės istorija“, – kalbėjo neseniai Italijoje apdovanojimą už geriausius teatro kostiumus atsiėmęs dailininkas.
„Traviatos“ choreografas Mattia Agatiello savo tėvynėje vadovauja šiuolaikinio šokio trupei, tačiau Vilniuje jam neteko dirbti su profesionaliais šokėjais. „Šiame spektaklyje choreografija pirmiausia yra personažų kūno kalba. Choras operoje taipogi negali judėti stichiškai. „Traviatos“ scenoje visi judės labai daug. Tai emocinga istorija, kuriai reikalingas gyvas judesys“, – teigė M.Agatiello.
Dvi Violetos – kaip saulė ir mėnulis
Premjeriniuose spektakliuose žiūrovai girdės dvi visiškai skirtingas Violetas, kurias įkūnys operos solistės Joana Gedmintaitė ir Viktorija Miškūnaitė. Pasak režisieriaus F.Ceresos, jos abi – kaip saulė ir mėnulis: „Joana – šilta, miela ir švelni. Viktorija – aštresnė, gyvesnė, pasižyminti stipresne balso dramaturgija. Jos man kaip dvi mylimos sesės, bet kiekviena savaip įspūdinga“.
J.Gedmintaitei šis „Traviatos“ pastatymas daugmaž atitinka tą, kurį jau seniai buvo susikūrusi savo vaizduotėje. „Ankstesnis šios operos pastatymas, kuriame teko dainuoti teatre, man „neprilipo“. O dabartiniame atrandu vis daugiau naujų spalvų, dalyvauju tarsi atgyjančiame paveiksle“, – pasakoja pagrindinę Violetos partiją atliksiantis sopranas.
V.Miškūnaitei šis „Traviatos“ pastatymas – jau ketvirtas. Ir su kiekvienu iš jų, pasak dainininkės, operos turinys vis gilėjo, apaugdamas naujais sluoksniais ir palengva atsiverdamas lyg perlas kriauklėje. „Šis pastatymas pakylėja virš buities, jame tampi tarsi pasakos personažu. Scenoje viskas nepaprastai puošnu, todėl ir žiūrovės, besiruošiančios į teatrą, turėtų nebijoti pasinaudoti proga iš spintų išsitraukti savo puošniausias sukneles“, – priminė LNOBT operos solistė.
