OpTačiau tik 2011 m. „bohemiečiai“ pirmieji Lietuvoje ėmėsi ne tik statyti, bet ir visiškai naujai interpretuoti šią operą. Spalio 25-28 d. į Kongresų rūmus grįžtantis D. Ibelhauptaitės pastatymas nukelia klasikos šedevro veiksmą į XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio Rusijos užkampio komunalinį butą. Operos personažai spektaklyje tampa šio buto gyventojais, o trečiasis spektaklio veiksmas skleidžiasi 9-ojo dešimtmečio Niujorke.
Sprendimas didžiąją veiksmo dalį perkelti į tarybinių laikų ir anekdotų centrą – „komunalkę“, pasiteisino visu šimtu procentu. Ieškant vaizdinių sąsajų su šiuo – praėjusiu - laiku, VCO kūrėjai atrado puikias fotografijas, Vilniaus miestą parodančias visiškai nauju kampu.
Kasdienę aplinką ir architektūrą taikliai ir su ironija mato fotografas Andrėjus Vasilenko, 2014 m. pradėjęs projektą „This is Vilnius“. Jame iki šiol fiksuojamas besikeičiantis mūsų sostinės architektūrinis veidas, ieškant unikalaus jo identiteto. Eklektiškas sovietinio palikimo ir naujosios architektūros derinys menininko darbuose palieka didžiausią įspūdį, taip atspindėdamas ir itin svarbų Vilniaus gyvenimo kaitos bei „modernėjimo“ periodą.
Istoriją jaugtriai suliekant su dabartimi, gali gimti šiuolaikiškas ir paveikus menas. Tad apie įdomiausias operos interpretacijas šį kartą kalbėsime žvelgdami į kitokius mūsų Vilniaus vaizdus.
Savo epochos novatorius
Statant „Eugenijų Oneginą“ autoriaus laikais, ši opera atrodė labai novatoriška, atspindinti laiko dvasią. Ji atsigręžė į psichologinį herojų pasaulį, artimą ir suprantamą tiek autoriui, tiek jo amžininkams. Iki tol rusų operose vyravo istoriniai ir pasakų siužetai.
A. Puškino poema „Eugenijus Oneginas“, kurios motyvais P. Čaikovskis sukūrė operą, pasakoja apie XIX amžiaus jaunuolių dūžtančius likimus ir neišsipildžiusius lūkesčius. Jos fabula nesudėtinga: gyvenime nerandantis savo vietos turtingas aristokratas atstumia romantiškos merginos, nusigyvenusios dvarininkės dukters meilę ir ima flirtuoti su jos valiūkiška seserimi – savo draugo poeto sužadėtine. Šis iškviečia išdaviką į dvikovą, kurioje pats žūva, o sąmyšį sukėlęs herojus pabėga į užsienį. Ten, slegiamas beprasmybės ir vienatvės, jis tuščiai leidžia savo dienas. Sugrįžęs į gimtinę įsimyli kažkada atstumtą merginą, tapusią senyvo kunigaikščio žmona. Dabar ji atstumia buvusią meilę, kad liktų ištikima savo vyrui.
P. Čaikovskis operai atrinko svarbiausius Onegino gyvenimo epizodus galvodamas pirmiausia apie emocinį veikalo turinį. Jis neatsitiktinai pavadino kūrinį „lyrinėmis scenomis“ ir patikėjo jo premjerą Maskvos konservatorijos studentams. P. Čaikovskis troško, kad opera suskambėtų kuo įtaigiau ir nuoširdžiau. Jis buvo įsitikinęs, kad „scenos veiksmas turi jaudinti, įtraukti žiūrovus“.
Autoriaus laikais „Eugenijų Oneginą“ lydėjo didžiulis publikos pripažinimas, nors kritikai operą vertino prieštaringai. Tačiau greitai šis kūrinys tapo mėgstamiausia XIX a. rusų opera ir pasaulyje.
„Eugenijaus Onegino“ metamorfozės
Vien šiuo metu pasaulio scenose rodoma beveik 30 „Eugenijaus Onegino“ pastatymų. Klasikinei istorijai dabartiniai kūrėjai randa netikėčiausių erdvių ir traktuočių. Iškiliausi šiandienos režisieriai statydami „Eugenijų Oneginą“ siekia to paties, kaip ir operos autorius, – perteikti savo amžininkų godas ir lūkesčius, įvilkti A. Puškino apdainuotą amžiną jausmų dramą į šių dienų auditorijai įdomų rūbą.
Net penkias šalis apkeliavo vieno garsiausių vokiečių operos novatorių, režisieriaus Peterio Konwitschny „Eugenijus Oneginas“. Jo premjera Leipcigo operoje įvyko dar 1995-aisiais, 2010-ųjų rudenį spektaklis buvo vėl atnaujintas bei rodytas ir Slovakijos nacionaliniame teatre. Čia XIX amžiaus istorija perkeliama į uždarą, emociškai bejėgišką šiuolaikinę visuomenę, kurios atstovai yra apimti neaiškaus laimės laukimo ir nerimastingai ieško gyvenimo prasmės. Tačiau, anot P. Konwitschny, jo spektaklis siunčia tą pačią žinią kaip ir A. Puškino poema ar P. Čaikovskio opera: nevalia praleisti savo laimės šanso.
Žymus lenkų režisierius Mariuszas Trelinskis, žinomas lietuvių publikai iš „Boriso Godunovo“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, perkėlė „Eugenijų Oneginą“ į mitologinę erdvę. Šis 2002-ųjų Varšuvos didžiojo teatro pastatymas dar ilgai buvo rodomas ir Valensijos menų rūmų (El Palau de les Arts) scenoje. Jo veiksmo vieta ir laikas – neapibrėžti, veikėjai – tarsi simboliai. M. Trelinskio Oneginas – tai amžinas klajūnas, ieškantis savo vietos svetimame jam pasaulyje. Vizualiai įspūdingas spektaklis yra ir labai modernus, ir kartu nesiūlantis jokių konkrečių aliuzijų į šiandieną.
Visiškai kitoks jo tautiečio, neseniai Vilniuje Sirenų festivalyje viešėjusio Krzysztofo Warlikowskio 2015 m. pastatymas Miunchene, Bayerische Staatsoperoje. Čia intriguojančiu sprendimu tapo kitokia meilės dėlionės interpretacija, kurioje Oneginas ir Lenskis tapo nelaiminga gėjų pora, įkalinta jų pačių viduje (o ir aplinkoje) išsikerojusios homofobijos. Šiame pastatyme įsimintinai Lenskio rolėje pasirodė ir lietuvių tenoras Edgaras Montvidas. Pasak recenzentų, spektaklis ir pagrindinių veikėjų portretai buvo įkvėpti kultinio filmo „Kuprotas kalnas“. Įdomu, jog būtent tokioje interpretacijoje pagrindinis dėmesys vėl atsigręžė į vyriškųjų rolių atlikėjus, dažnai užgožiamus Tatjanos vaidmens atlikėjų.
Būtent tokį sprendimą pasirinko 2016 m. Berlyno Komische operoje „Eugenijų Oneginą“ kūręs Barrie Kosky, kurio pastatymas daugeliui pirmiausia imponavo itin stipriu vienatvės įvaizdžiu, rutuliojamu visų personažų interpretacijose. Net daugelis masinių, choro scenų buvo atkurtos minimalistiškai, chorą paliekant užkulisiuose, kol scenoje, nebūtinai dainuodami, veikė solistai. Tuo tarpu žymioji Tatjanos laiško scena vyko beveik prieblandoje, vos vienu prožektoriumi apšvietus solistę, tačiau, pasak kritikų, taip tik suteikė jai dar daugiau paveikumo, kaip ir pastatyme dalyvavusios Asmik Grigorian nepriekaištinga vaidmens interpretacija.
Palankaus tarptautinio atgarsio sulaukė dar vieno teatro novatoriaus, rusų režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo „Eugenijaus Onegino“ traktuotė Maskvos didžiajame teatre, sėkmingai rodyta ir Vakaruose. Čia operos veiksmas perkeliamas į abstraktų pasaulį be laiko ir vietos nuorodų, dėmesys sutelkiamas į žmogaus prigimtį. Visi šio spektaklio herojai – nepritapėliai. Lenskio ir Onegino dvikova apskritai neįvyksta – poetas miršta atsitiktinai per kivirčą su Oneginu, o šis finale pats bando nusišauti.
Plačiau apie projektą „This is Vilnius“ ir jo autorių:
„This is Vilnius“ yra Andrejaus Vasilenko inicijuotas projektas, 2014 metais startavęs Facebook socialiniame tinkle, blog'o/kasdieninių užrašų vaizdais. Šiuo metu jis turi beveik 7000 sekėjų, taip pat susilaukė Lietuvos ir užsienio spaudos dėmesio. Projekto tikslai: fiksuoti Vilniaus miestą, supažindinti žiūrovą su alternatyviomis miesto istorijomis, populiarinti meninės – tiriamosios – dokumentinės fotografijos žanrą. Dauguma Lietuvos fotografų fiksuoja klasikinį, praeities Vilnių, o A. Vasilenko projektas yra originalus tuo, kad jo fotografijose Vilnius nėra tik senamiesčio gotika ar barokas, čia Vilnius yra ir Šeškinė, Oslo gatvė, sankryža Fabijoniškėse ar nebeveikiantys Koncertų ir sporto rūmai. Tai - viso Vilniaus portretavimas, žvilgsnių dėlionė, pastebėjimai, įgaunantys fotografijos formą ir taip leidžiantys kitiems pamatyti nufotografuoto vaizdo vietą. Tai dabartis, kuri rytoj jau bus istorija. Vis besikeičiančio miesto istorija.
Menininko fotografijose dominuoja peizažo konstrukcijos, tampančios kūrinio subjektais. Pastatai fiksuojami figūromis, o vaizdas kuria turinį ir kontekstą. Vasilenko fotografijos yra dabarties laiko erdvių - Vilniaus fiksavimas, ir tuo pačiu jo Vilniaus vaizdo konstravimas.
A. Vasilenko dalyvavo meniniuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje, publikavo savo darbus Londone Whitechapel galerijoje, Vilniuje Šiuolaikinio meno Centre. 2017 metais Kaunas Photo festivalio portfolio peržiūroje su projektu „This is Vilnius“ laimėjo kūrybinę rezidenciją Diaphane fotografijos centre, Beauvais, Prancūzijoje. Po jos, 2018 metais su rezidencijos metu sukurtu darbu dalyvauja festivalio Photaumanles parodoje, vykstančioje Beauvais mieste Prancūzijoje iki šių metų gruodžio mėnesio. 2018 metais rugsėjo 1d. Kaunas Photo festivalio metu Kauno Senamiesčio bibliotekoje buvo atidaryta projekto „This is Vilnius“ personalinė paroda.
