„Lohengriną“ kūrė ir Lietuvos, ir užsienio žvaigždės
1850 m. Veimare, diriguojant pačiam Ferencui Lisztui, įvyko operos „Lohengrinas“ premjera. 2013-aisiais, minint kompozitoriaus R. Wagnerio 200-ąsias metines, šiai operai Vilniuje diriguos Robertas Šervenikas, o ją režisuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Slovakijoje kone tuo pat metu apsiėmė Latvijos nacionalinės operos vadovas ir režisierius Andrejus Žagaras.
Pagrindinius vaidmenis pasikeisdami atliks ne tik lietuvių, bet ir užsienio operos solistai. Svarbiausią – Lohengrino partiją – atliks Vytautas Kurnickas, vokiečių tenoras Ferdinandas fon Bomeris ir rusų tenoras Leonidas Zachožajevas. Lohengrino mylimosios Elzos arijos atiteko Sandrai Janušaitei, o Ortrūdos vaidmenyje, be I.Linaburgytės, išgirsime ir Sigutės Stonytės sopraną.
R. Wagneris supina pasaką ir realybę
Pasak režisieriaus A. Žagaro, šiandien auditorijai papasakoti R. Wagnerio istorijas gana sudėtinga, nes jos – tarp pasakos ir realių siužetų. Čia realūs žmonės bendradarbiauja su dievais ir magiškų galių turinčiais personažais. „Mes nusprendėme pasitelkti istorinį periodą, buvusį prieš Antrąjį pasaulinį karą, nes „Lohengrine“ taip pat pasakojama karo situacija. Istorija pradedama karaliaus kalba apie karą, žmonės kviečiami būti stiprūs, nepasiduoti ir gintis. Taigi šis pasakojimas yra apie jėgą ir kaip ja dalijamasi. Apie jėgą ir meilę“, – pasakoja režisierius.
Dirigentas R. Šervenikas priduria, kad tai romantinė, didelės apimties opera, todėl visiems iškelti dideli uždaviniai. Kaip dabar mėgstama sakyti – iššūkiai ir solistams, ir chorui, ir orkestrui. Choras, beje, labai daug dainuoja, todėl turi išmokti daug teksto, netgi ne mažiau nei solistai.
Kūrėjus įkvėpė Vilnius ir Vilniaus arkikatedra bazilika
Ieškant naujo ir savito spektaklio pavidalo, statytojus įkvėpė pats Vilnius. Jo istorija ir pagrindinis miesto simbolis – Arkikatedra bazilika, kurios kolonų fragmentai atsispindės scenografijoje. Be jos pasijusti taip, tarytum žiūrėtum išblukusią kino juostą, padės ne tik 5-ojo dešimtmečio kostiumai, choreografija ar šviesos, bet ir savitai interpretuojama R. Wagnerio muzika.
Operos solistas Tadas Girininkas teigia, kad operoje pasakojama ne apie senovę, ne apie kažkokį senovinį karalių. „Tai ypatingas vaidmuo, gal vertinčiau jį kaip politinį, generolo vaidmenį. Lengviau, sakykim, būti karaliumi ir tiesiog sėdėti krėsle, o čia režisierius leidžia daugiau plastikos, daugiau judesių“, – sako T. Girininkas.
Solistė Inesa Linaburgytė gavo blogosios Ortrūdos vaidmenį, tačiau jai norėjosi surasti šiltesnių spalvų ir, kiek leidžia režisierius, Ortrūdai suteikti moteriškumo, sudvasinti, kad ji nebūtų vien blogio jėgų atstovė. „Vis tiek jis nori, kad būčiau tokia griežta“, – neslepia I.Linaburgytė. Solistė priduria, kad jos dramatiniam balsui R.Wagneris labai tinka, todėl dainuodama jaučia didžiulį džiaugsmą.
Žiūrovams žada intrigą
Dirigentas R. Šervenikas neslepia, kad kai kuriems žmonėms R. Wagneris asocijuojasi su kažkokia nežinomybe ir sukelia baimę, jog kūrinys bus ilgas, labai lėtas ir labai nuobodus. „Tačiau šitoje operoje veiksmo netrūksta, nors ji tikrai ilga“, – tikina R. Šervenikas.
Kaip teigia režisierius, nors tai ir ne pagrindinė idėja, operą siekiama sukurti šviesią ir pozityvią. „Gal ne su laiminga pabaiga, bet kad auditorija patirtų katarsį. Juk karas baigiasi taika, o R. Wagneris palieka galimybę kiekvienam režisieriui tai interpretuoti skirtingai. Mes nesiruošiame atitrūkti nuo muzikos ar pasakojimo, bet vis dėlto vietoj laimingos pabaigos bus kai kas labai nuoširdaus“, – intriguoja A. Žagaras.
„Lohengrino“ premjera įvyks kovo 22, 23 ir 24 d.
